Žaliūkių vėjo malūno ekspozicija

Pirmajame malūno aukšte priimdavo grūdus malti ir atiduodavo sumaltus miltus. Kepuriniuose malūnuose buvo įstatytos dvejos durys priešingose malūno pusėse arba kampu tam, kad besisukantiems sparnams atsidūrus prieš vienas duris grūdus į malūną būtų galima sunešti pro kitas (žr. 1 pav.).

Malūno centre buvo įtaisyta statvolio atrama su reguliuojamu guoliu, verpsčių, sukančių girnas, kilnojamosios atramos, kumpliaračiai girnų verpstėms sukti (žr. 2 pav.), skriemuliai įvairiems reikalingiems mechanizmams prijungti. Didesniuose malūnuose dar stovėjo piklius miltams pikliuoti (žr. 3 pav.).

Piklius – įrenginys miltams sijoti, kad pyragai būtų balti. JĮ sudaro pikliaus dėžė, kurioje virvine pavara (žr. 4 pav.) sukamas karkasinis volas. Vėjo malūnuose sukimas iš sparnų girnoms perduodamas pagrindine pavara. Ją sudaro gulsčiai įtaisytas sparninis velenas, arba volas, sparninis krumpliaratis, gulsčiasis krumpliaratis (šulratis) ir krumpliaračių bei velenėlių sistema. Pagal pavaras malūnai yra dvejopi: vienapakopės ir dvipakopės pavarų. Vienapakopės pavaros sukimas iš sparninio veleno perduodamas girnoms viena krumpliaračių pora. Šulratis būna užmautas ant verpstės ašies ir suka viršutinį girnaakmenį iš viršaus. Tai daugiausia būdavo įtaisyta mažesniuose stiebiniuose malūnuose, turinčiuose tik vienerias girnas. Dvipakopės pavaros sukimas girnoms perduodamas daugiau kaip viena pora krumpliaračių. Sparnai per sparninį krumpliaratį suka kampinį krumpliaratį (šulratį), užmautą ant vertikalios ašies (statvolio) viršuje (žr. 5 pav.). Ašies apačioje užmautas didesnio skersmens krumpliaratis, kuris suka mažąjį verpstės ašies krumpliaratį, o verpstė – viršutinį girnaakmenį iš apačios. Dvipakopės pavaros malūnuose būdavo sukamos vienerios, dvejos ar net trejos girnos. Žaliūkių vėjo malūnas turi dvipakopę pavarą. Čia yra sumontuotos dvejos girnos, kad būtų galima miltus malti smulkiai ir rupiai.

Apatinio statvolio gale yra įtvirtinta metalinė ašis, kuri įstatoma į tepamą metalinį guolį. Guolis dar įtaisytas į metalinę dėžutę ir iš šonų pritvirtintas varžtais. Sukiojant varžtus, guolį galima slankioti iš vienos pusės į kitą – taip reguliuojamas statvolio vertikalumas, verpsčių krumpliaračių ir žvaigždinio krumpliaračio krumplių su leidimas. Kaip sako seni malūnininkai, krumpliaračius reikia „suleisti per miežio grūdą“, kad sukantis malūnui tarp krumplių netilptų miežio grūdas.

Metalinė girnų verpstė apatiniu galu taip pat įstatyta į tepamą metalinį guolį, įtaisytą ant kilnojamos medinės sijos. Verpstės guolis yra reguliuojamas varžtais, siekiant nustatyti verpstės vertikalumą ir krumpliaračių su leidimą.

Antrasis malūno aukštas dar vadinamas girnų aukštu. Šiame aukšte sumontuotos girnos, mechanizmai grūdams į girnas berti ir viršutiniam girnaakmeniui nukelti.

Girnos malūnuose yra vienas iš seniausių malimo. Pirmosios girnos buvo plokščias akmuo, ant kurio berdavo grūdus ir juos trindavo kitu akmeniu. Tai trinamosios girnos. Vėlesnės trinamosios girnos turėjo geldos pavidalo įdubimą, kad malami grūdai neišsisklaidytų. X a. pradėjo plisti sukamosios girnos. Jas sudarė du akmenys plokščiais paviršiais, sudėti vienas ant kito. Apatinis girnaakmenis įtvirtinamas nejudamai, o viršutinis yra sukamas metaline verpste, prakišta pro apatinio girnaakmenio centre padarytą skylę. Viršutiniame girnaakmenyje padaryta didesnė skylė – prapiestė, pro kurią įberiami grūdai. Viršutinį akmenį laiko ir verčia suktis metalinis skersinis – pumpurė. Ji įtaisyta prapiestėje skersai ir yra prilaikoma verpstės. Girnos yra apgaubiamos kubilu. Girnų su leidimas reguliuojamas, vienokiu ar kitokiu būdu (pleištais, lingėmis, varžtais) pakeliant ar nuleidžiant verpstės atramos galą. Ant girnų kubilo dedamas mechanizmas grūdams berti. Jį sudaro stovas, apatinė ir viršutinė piltuvės ir kratiklis (žr. 6 pav.). Viršutinė piltuvė didesnė, be dugno, anga uždaroma mažesne piltuve su dugnu. Šios piltuvės šone yra angelė, pro kurią gali išbyrėti grūdai. Kad grūdai byrėtų vienodai, apatinė piltuvė kratoma. Dažniausiai piltuvė kratoma į prapiestę įleidus kieto medžio tašelį. Tašelį plunksninė spyruoklė pritraukia prie prapiestėje įtvirtinto triragio – metalinio žiedo su trimis rageliais vidinėje pusėje. Sukantis girnoms, tašelį prispaudžia spyruoklė ir jis klapsi, kratydamas iš piltuvės grūdus į prapiestę. Sumalti miltai iš girnų kubilo byra į pirmąjį aukštą pro rankovę, ant kurios pakabinami maišai.

Girnaakmeniai buvo akmeniniai arba lietiniai. Būdavo naudojamos ir akmeninės prilietos girnos. Girnaakmeniai nukeliami tuo atveju, kada girnas reikėdavo paaštrinti (iškalti griovelius) arba prilieti (pastorinti) (žr. 7 pav.). Girnas paaštrindavo ar priliedavo pats malūnininkas arba samdyti meistrai. Medžiagų nusipirkdavo Šiauliuose.

Trečiajame kepurinių malūnų aukšte būdavo įtaisytas mechanizmas grūdų maišams užkelti, svarstyklės ir angos grindyse ties girnomis grūdams supilti (žr. 8 pav.). Senuose malūnuose nebuvo mechanizmo maišams kelti; juos užnešdavo laipteliais. Vėliau maišams kelti pradėta naudoti įvairias pavaras.

Kepuriniuose malūnuose atsirado frontalinė frikcinė pavara. Ant statvolio pritvirtintas horizontalus skriemulys, o jam statmenai svirtiniu principu įrengiamas kėlimo mechanizmo velenas ir skriemulys. Vieno skriemulio briauna beveik 900 kampu glaudžiai liečiasi su kito skriemulio šonu. Mechanizmas kelia maišą vyniojantis virvei ar grandinei aplink mechanizmo veleną, pritraukus virvę ir svertais prispaudus skriemulius. Žaliūkių malūne maišai keliami atleidus virvę ir sujungiant skriemulius (žr. 9 pav.).

Trečiajame aukšte ūkininkai laukdavo savo eilės susimalti grūdus.

Svarstyklės malūnuose pradėtos naudoti nuo XX a. 3 deš. lki to laiko už malimą būdavo imamas mokestis už maišą grūdų. Taip pat buvo galima atsiskaityti maisto produktais ar sparnams išaustomis drobėmis. Per karą reikėdavo atiduoti biralinę – 5 kg nuo 1 centnerio (50 kg) grūdų.

Ketvirtasis aukštas – malūno kepurė laisvai uždėta ant malūno karkaso, kad ją būtų galima pasukti. Kepurę ant karkaso prilaiko trinkelės, pritvirtintos prie malūno karkaso viršaus. Kepurėje montuojamas sparninis (gulsčiasis) velenas, arba volas, su sparniniu krumpliaračiu, kampinis krumpliaratis (šulratis) užmautas ant statvolio viršutinio galo. Jei malūno kepurė kreipiama grąžulu (Žaliūkių vėjo malūnas), dar kepurėje įmontuojamos grąžulo sijos.

Sparninis velenas daromas iš storo ąžuolinio rąsto. Vienas galas yra tvirtinamas į atraminį guolį malūno kepurėje, o kitas iškišamas į kepurės išorę. Tame gale, į įtaisytą sparninio veleno kryžių (arba galvą), tvirtinami malūno sparnai. Sparninio veleno kryžius daromas iš sparninio veleno drūtgalio. Velene iškalamos dvi tarpusavyje statmenos prasilenkiančios kiaurymės. Veleno galva apkaustoma, kad neskiltų. XIX a. pab. buvo pradėti gaminti fabrikiniai sparninioveleno kryžiai iš ketaus. Drūtgalys remiasi į akmeninį guolį. Dalis, esanti guolyje, vadinama sparninio veleno kaklu. Ant vidurinės keturkampės veleno dalies tvirtinamas sparninis krumpliaratis (žr. 10 pav.) kūginiam krumpliaračiui (šulračiui), įtaisytam ant statvolio, sukti (žr. 11 pav.).

Sparninio krumpliaračio išorinis apskritimas lygus. Jis yra apjuosiamas juostiniu stabdžiu malūnui sustabdyti. Stabdžio pradžia prijungta prie malūno griaučių, o kitas galas – prie stabdžio sverto, vadinamo meška, arba presu (žr. 12 pav.). Vienas meškos galas šarnyru tvirtinamas prie malūno kepurės pagrindo sijos. Pakeliant arba nuleidžiant stabdžio sverto galą, sparninis krumpliaratis juosta atleidžiamas arba suveržiamas. Sverto galas sunkus, todėl jis keliamas su kitu svertu. Jo galas – trumpasis petys pritvirtinamas prie meškos, atramos taškas būna kuri nors tvirtesnė kepurės konstrukcija. Kitas sverto galas – ilgasis petys 2–3 m iškišamas laukan ir nuo jo galo nuleidžiama stabdžio virvė.