Lankytojams

Vinkšnos ežeras

Rašytiniai ir kartografiniai šaltiniai byloja, jog iki XIX a. dabartinėje Šiaulių miesto teritorijoje tyvuliavo dar vienas ežeras – Vinkšna. Buvusio ežero vieta lokalizuojama plote tarp Tilžės ir Žemaitės gatvių, ties Spindulio gatve. Su pastarąja jungiasi nedidelė išnykusio ežero vardu pavadinta Vinkšnos gatvelė.

Šaltiniai apie Vinkšnos ežerą pateikia nedaug informacijos. 1699 m. Saksonijos kariuomenės topografai nubraižė kelių nuo Lietuvos pajūrio į Kuršą ir Kauną žemėlapį. Vienoje iš kelio atkarpų schematiškai pavaizduoti Šiauliai, pažymėta bažnyčios vieta, išskirta turgaus aikštė, matomi miestą kirtę keliai ir jų kryptys. Atkreiptinas dėmesys, jog į šiaurę nuo Šiaulių pavaizduotas didelis tiltu perskirtas vandens masyvas. Tai galėjo būti kartografų bandymas smulkaus mastelio žemėlapyje atskirti du priešingose kelio pusėse buvusius vandens telkinius – Talkšą ir Vinkšną.

Kiek daugiau žinių apie Vinkšnos ežerą esama teisininko, grafų Zubovų dvarų iždininko Mauricijaus Griškevičiaus 1850 m. remiantis Šiaulių ekonomijos archyvo dokumentais parengtoje Šiaulių ekonomijos dvarų istorijoje. Joje rašoma, jog Šiaulių ekonomiją valdant Antanui Tyzenhauzui (valdė 1765–1780 m.), vyko Šiaulių gubernijos dvaro statybos. Statant dvarą bei kasant pievas turėjusius drėkinti griovius, buvo nuseklintas „prie kelio nuo Šiaulių į Joniškį“ stovėjęs Vinkšnos ežeras.

Ilgainiui ežeras nuseko ir užako, o šiandien jo vietoje tėra pelkėta teritorija su melioraciniais kanalais.



Iš atsiminimų

„Nuvertęs Šaulių dvarą kuris nuo puses XVI šimtmečio <...> turejo savo padejimą ant dabartinių Šaulių miesto žemes, kur dabar <...> galima matyti vargingų žydiškų triobų po kairiai kelio pusiai nuo Elerto vejinio maluno į Ginkunu Raktą vedančio ir kur seno prudo vieta lyg šioliai yra znaimi_ Stato šiuos naujus Raktus:

1) Ant 24 valakų (x) nuo Šaulių priskirtų viriausį dvarą Guberniją arba Šaulių Raktu vadinamą. Naikina seną maluną stovinti prie kelio nuo Šaulių į Joniškį ant Vinkšnos ežero: Nuoleidžia ežero vandenį džiovin jo dugną kasant ravus ir daro šiokiu budu kuo naudingiausias del Šaulių Rakto ir aplinkinių kaimų pievas. Tvartus daržines ir klojimus murije iš akmenų. Uždeda didelį vaisinį sodą ir mažesnį <...>.

Ištrauka iš Mauricijaus Griškevčiaus Šiaulių ekonomijos archyvo lietuviško vertimo, saugomo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (vertė Mečislovas Davainis-Silvestraitis 1905 m.). P. 40–41.