Talkšos ežeras

„Pagal vieną iš senųjų pasakojimų, Šiaulių (Talkšos) ežeras atsirado tais laikais, kai ežerai „vaikščiodavo“ iš vienos vietos į kitą, kol surasdavo sau tinkamą. Be to, pasakojama, kad neapibrėžtoje senovėje greta miesto esantis vandens telkinys buvo žinomas Bitinėlio vardu. Kartą virš Šiaulių pasirodė ežeras ir pakibo ore lyg koks tamsus debesis. Žmonės žinojo, jog neatspėjus jo vardo, ežeras nusileis ant miesto ir jį su visais gyventojais paskandins. Visi kaip įmanydami stengėsi atspėti ežero vardą, bet nė vienam nepasisekė ir ežeras jau buvo besileidžiąs. Mieste kilo didžiulis triukšmas, gyventojai išsibėgiojo iš savo trobelių. Iš savo lūšnos išlindo ir ragana vadinta Šiaulių burtininkė. Ji nė kiek nenusigandusi pažiūrėjo į debesį ir tarė: „Ak tai tu čia, Bitinėli, lėk šalin!“. Mostelėjo ranka burtininkė užmiesčio pabalėn, o ten ežeras gražiai ir nusileido. Nuo to laiko ežeras ir buvo vadinamas Bitinėliu. Tačiau ilgainiui senasis ežero vardas buvo pamirštas.“

Balys Buračas. Pasakojimai ir padavimai. Sudarė Albinas Degutis ir Vidmantas Jankauskas. Vilnius, 1996. P. 185

Pagal kitą legendos versiją, besileidžiančiam debesiui buvo sušukta „Telkšok čia!“. Tik ištarus šiuos žodžius, ežeras gražiai nusileido už miesto, kur tebetelkšo iki šiol.

„Dar viena legendos versija pasakoja, kad šiauliečius nuo pražūties išgelbėjo ne atspėtas ežero vardas, bet pažadas kasmet ežerui kaip auką leisti pasiimti po vieną žmogų. Dar ir dabar tyliais vakarais, gerai įsiklausius, galima išgirsti iš ežero sklindantį duslų ūkimą lyg pažadėtos aukso prašymą. Kalbama, jog, einant maudytis, reikia nors kokią auką įmesti Talkšos ežeran, kad šis neįtrauktų ir nepaskandintų besimaudančio žmogaus.“

Balys Buračas. Pasakojimai ir padavimai. Sudarė Albinas Degutis ir Vidmantas Jankauskas. Vilnius, 1996. P. 189 

„Pirmieji žydai Šiauliuose pradėjo kurtis XVII a. pabaigoje. 1681 m. ATR valdovo Jono Sobieskio privilegijoje leidimą įsikurti mieste gavo pirmasis žydas Nurekas. Kartu buvo nurodyta, kad daugiau žydų čia nesikurtų. Lietuviškoje LDK dalyje tai buvo dažnas atvejis, kuomet, bijodami konkurencijos, miestų ir miestelių gyventojai nenorėjo įsileisti žydų tautybės asmenų. Galutinai žydams kurtis Šiauliuose leista 1731 m. Apie pirmuosius pirmąjį mieste apsigyvenusi žydą Nureką bei žydų įsikūrimą egzistuoja legenda, kurioje minimas ir Šiaulių (Talkšos) ežeras. Pasak legendos, kartą į Šiaulių bažnyčios bokštą trenkė žaibas. Bokštas nugriuvo, o jame buvęs varpas nuo karščio išsilydė. Vėliau buvo pagamintas naujas varpas. Gabenant jį rogėmis per užšalusi ežerą, įlūžo ledas ir varpas nuskendo. Gyventojams varpo jokiais būdais ištraukti nepavyko. Tuomet gelbėti nuskendusį varpą ėmėsi žydas Vulfas, vėliau miestiečių pramintas Nuroku arba Narėku. Jis panėrė į ledinį ežero vandenį ir ištraukė varpą be jokio atlygio. Vulfas atsisakė miestiečių atlygio, tik paprašė leidimo žydams laisvai apsigyventi Šiauliuose.“

Balys Buračas. Pasakojimai ir padavimai. Sudarė Albinas Degutis ir Vidmantas Jankauskas. Vilnius, 1996. P. 188

„Milžinų laikais Šiaulių ežero vietoje stovėjo bažnyčia ir vienuolynas. Bažnyčios garsūs varpai girdėdavosi per tris mylias. Kartą vienuolyno vienuoliai taip nusikalto Dievui, kad visi kartu su ta bažnyčia prasmego skradžiai žemę. Toje vietoje, kur stovėjo bažnyčia, atsirado Talšos ežeras. Kalbama, kad kartais gerai įsiklausius galima girdėti ežero vandenyje varpus skambant. Be to, kai vanduo būdavo ramus, Žuvininkų kaimo piemenys netgi matydavo ežere paskendusią bažnyčią, kuri esą stovėjo bokšto viršūne atsirėmusi į ežero dugną.“

Balys Buračas. Pasakojimai ir padavimai. Sudarė Albinas Degutis ir Vidmantas Jankauskas. Vilnius, 1996. P. 188

„Kitą kartą Šiaulių bažnyčios varpinėje buvo du dideli varpai, turėję vardus – Jonas ir Kundrotas. Vieną iš jų švedai norėjo išsivežti į savo kraštą, tačiau, kliaudami žiemos metu per ežerą, su visu varpu įlūžo. Bažnyčioje likęs varpas vėliau skambėdavo ir sakydavo: „Jonai, Jonai, Jonai...“. Nuskendęs ežere atsiliepdavo: „Kundrot, Kundrot, Kundrot...“. Kartą klebonui prisisapnavo, kad surengus iškilmingą procesiją, ežere nuskendęs varpas išplauks į krantą. Iš tiesų, surengus procesiją, varpas iškilo į paviršių, bet ir vėl nuskendo. Kalbama, kad naras lindo į vandenį pasižiūrėti to varpo. Atrado, tačiau aplink varpo šerdį buvo apsivyniojęs žaltys. Taigi, nuskendusio varpo ištraukti nepavyko.“

Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai. Surinko Matas Slančiauskas. Vilnius, 1975. P. 189

Ištrauka iš Pelikso Bugailiškio atsiminimų: „Aš pats prieškariniais laikais [prieš Pirmąjį pasaulinį karą – G. G. past.] daviau spaudai nemažą straipsnių ir nuolatinių korespondencijų, daugiausia iš Šiaulių apygardos, šiomis temomis: <...> apie Šiaulių miesto dūmą, jos rinkimus, jos miesčioniškus ir savanaudiškus interesus, „parsidavimą“ fabrikantui Frenkeliui (dėl Šiaulių ežero užteršimo), <...>“.

Peliksas Bugailiškis. Gyvenimo vieškeliais. Šiauliai, 1994. P. 180  

„Kitame Kuršėnkelio gale, prie ežero ataugos, stovėjo ir tebestovi dideli 1877 metais statyti Frenkelio odos fabrikai, <...> Tačiau jis ir jo vaikai sugebėjo tiek praturtėti, kad vietoje mažos odų raugyklos pastatė tuos didžiulius fabrikus prie pat ežero. Odas ir avalynę jis pristatydavo caro kariuomenei, auksas plaukė į jų kišenes, o nešvarus, odos atmatų ir puvėsių prisigėręs, bjauriai dvokiąs vanduo buvo jų nuleidžiamas stačiai iš fabriko į ežerą, kurį Frenkelis išsinuomojo iš miesto žūklei ir nuodijo savo dvokimu visą apylinkę, be to, rudai nudažė ežero vandenį ir išnaikino jo visą gyvybę. Dideliame Šiaulių ežere nesiveisė nei vėžiai, nei žuvys, tik mažytės spygliuotos žuvelės dar tebenardė vaikų džiaugsmui kai kur pakrantėse tarp meldų. <...>

Kai nebeliko miško, fabrikantas Frenkelis užnuodijo ežero vandenį, išmarino jame visokią gyvybę, ir ežero smarvė lyg prakeiksmas karštomis vasaros dienomis dusino miestą. <...> Atrodo, kad pačiai Frenkelių šeimai toji smarvė nebuvo bjauri (gal todėl, kad ją skleidė jų pirmųjų milijonų šaltinis), nes jos nepaisydami jie ramiausiai pasistatydino sau rūmus lomoje šalia fabriko ir nė kiek nesijaudino, kad jų gražiame sode žydinčių rožių kvapą nustebdavo puvėsių dvokas.“

Ona Lukauskaitė-Poškienė. „Šiaulių miesto lyrinė kronika“. I dalis. Apie laisvę ir apie tulpės žiedą. Sudarytoja Dalia Striogaitė. Šiauliai, 2006. P. 226–228

„Kiek mano atmintis siekia, buvau dar visai pyplys, kai gyvenome Šiauliuose, Ginkūnų gatvėje, netoli kapinių, pas Norkus. Už tvoros tyvuliavo Talšos ežeras, prie kapinių, kaip sakydavo, - klebono pievose (dabar Saulės laikrodžio aikštė), ganėsi didelė klebono banda, o mano ir bendraamžių visas vaikystės metas ir prabėgo braidžiojant paežerėje ir besivoliojant lankose. <...> Didžiausios išvykos būdavo nukeliauti už ežero. Reikėdavo Frenkelio fabriko patvoriu klampoti per didelį dumblyną, nes ežeras siekė fabriko teritorijos patvorį. Dabar ten (prie buvusio „Elnio“ fabriko) yra asfaltuotas takas.“

Jonas Krivickas. Praskriejo kaip vėjas. Šiauliai, 2006. P. 5–6.

„Šiauliai turi projektų... Pavyzdžiui, manoma apsodinti parku ežero krantus, prileisti parkan įsimylėjusių porelių – tegu sau dūsautų ir burkuotų iki svieto pabaigos, kvėpuodami Frenkelio dirbtuvių kvėpalais. Patį ežerą projektuojama perjuosti per vidurį tiltu, į vandenį prileisti gondolų, kuriose italų mada jauni gondoljerai barškintų gitaros stigomis ir dainuotų, pavyzdžiui „kursai kentėjai už mus griešnus“.

„Ko trūksta Šiauliams? (Atsakymai į mūsų pirmąją ankietą paskelbtą Momento 2 Nr.)“. Momentas. 1928 07 15. P. 3.

„- Na ir pučia! Atrodo, vaikine, kad traukinys įklimpo kaip reikiant! – sako jis [traukiniu keliavęs vyras – past.], mane vagono šviesoje pastebėjęs. – Koks čia miestelis?

- Šiauliai! – šaukiu stengdamasis perrėkti šėlstantį vėją.

- A! Bjaurus miestukas, prisišliejęs prie juodo negyvo ežero.“

Kazys Jankauskas. Ne pirmas kartas. 1 dalis. Vilnius, 1988. P. 25

„Bet mokslai, atrodo, praėjo jums pro šalį ir jūsų saulutė nusileido, liūdno miestelio atstovai! Juk jūs čia bjauriai gyvenate, maudotės vasarą juodame ežere, kur jau ir žuvų nebėra! Murziai jūs!”

Kazys Jankauskas. Ne pirmas kartas. 1 dalis. Vilnius, 1988. P. 25

„Reikia pradėt maudytis. Einu prie Talšos ežero. Pakrantė tuščia. Netoli už kalnelio girdėti balsai Žuvininkų kaime. Kitoje ežero pusėje plyti Šiaulių miestas, mano gimtinė, matyti Kalniuko pievos, senos kapinės. <...> Neskubėdamas nusirengiu, įbrendu į vandenį ir plaukiu skersai ežero į Kalniuką. O ežeras juodas, gilus, tarpas šalta vandens srovė nudiegia pilvą ir krūtinę. Pasiekęs vidurį, pajuntu širdy nerimą, baimė mane pagauna, bet baigiu plaukti, išlipu į krantą, klimpdamas mauruose. Drabužiai mano liko Žuvininkų pusėje. Reikia plaukti atgal. Vėl mane ima į glėbį šaltos ežero srovės. Patikrinu kojomis, ar dar gilu, ir dugną pajutęs palengvėjusia širdimi brendu į krantą. <...> Nenori tas niūrus ežeras, kad žmogus drumstų jo gelmes, jame ir žuvies nėra. Tiesa, jas išnuodijo Frenkelis.“

Kazys Jankauskas. Ne pirmas kartas. 1 dalis. Vilnius, 1988. P. 107

„Mes vaikščiojom, mes judėjom, mes nenustygom. Atruoda, ka varytų kas mumis. Alėjom, pakrantėm, parkais. Nainam Auksinia berniuka pažiet‘, bet nelabai ten į ką žiet‘ yra, tada prie Talšos ežera, tada pavargsti, pailsiet‘ reik‘.“

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas. Vilnius, 2018. P. 177

„I šįkart mes vėl patraukėm prie Talšos ežera, kur kažkaip netyčia suskieliau da vieną komplimentą bežiedams į vandenį, sakau: tava akys daug gilesnes už tą ežerą.“

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas. Vilnius, 2018. P. 179