Lankytojams

Atgal

Sukilimo malšinimas, tremtys

Sukilimui plintant, caro valdžia nusprendė, kad sukilimo slopinimo veiksmai per silpni. Generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas (žr. 1 pav.) buvo kaltinamas per dideliu liberalumu. 1863  m. gegužės 13 d. caras Aleksandras II malšinti sukilimo pakvietė jau kelerius metus buvusį pensijoje grafą Michailą Muravjovą (žr. 2–3 pav.) ir pasiūlė jam užimti Vilniaus generalgubernatoriaus ir vyriausiojo Šiaurės Vakarų krašto viršininko su ypatingais įgaliojimais pareigas. Ypatingi įgaliojimai reiškė, kad daugelyje sričių M. Muravjovas gali veikti savo nuožiūra (žr. 4 pav.).

Valdžia draudė nešioti gedulo drabužius, kurie buvo viena iš protesto formų. Taip juos vilkėjusios moterys viešai reiškė gedulą dėl žuvusiųjų sukilime (žr. 5–7 pav.).

Okupacinė Rusijos vyriausybė negailestingai baudė sukilėlius: nuteisė mirties bausme, katorga ar ištrėmė 21 712 žmonių. Tarp jų Rapolą Putvinskį, Liudviką Smogoževskį, Joną ir Vladislavą Sitkas bei daugelį kt. (žr. 8–13 pav.). Lietuvoje buvo nužudyti 182 sukilimo dalyviai, 972 – išsiųsti į katorgą, 1 427 – ištremti į Sibirą, 1 529 – išvaryti į europinės Rusijos gubernijas, 4 096 – iškelti į Rusiją, ten duodant žemės, 345 – atiduoti į kareivius, 864 – į areštuotųjų kuopas. Nuo M. Muravjovo represijų nukentėjusių buvo žymiai daugiau, nes nemažai suimtųjų buvo nužudyti caro kariuomenės siautėjimų vietose, apie tai net nepranešus.

Tremiama buvo į tolimas Sibiro gubernijas ne tik pavieniui, bet ir šeimomis: Mykolas Strebeika, Edmundas Pozniakas, Račkauskų šeima, sutuoktinių pora Juozapas ir Henrieta Liutkevičiai ir kt. (žr. 14–20 pav.). Ištremtuosius iki Maskvos dažniausiai veždavo traukiniais, iš Maskvos iki tremties ar įkalinimo vietos varydavo pėsčiomis. Katorgininkams ant kojų, o kai kuriems ant kojų ir rankų uždėdavo metalinius žiedus ir nuo jų grandinėmis supančiodavo kojas, surišdavo rankas (žr. 21 pav.). Minėtini keletas žinomų katorgininkų: Vladislavas Konarskis, Pranciškus Dolubauskis, Jonas Domaševičius (žr. 22–25 pav.). Tokia kelionė dažnai užtrukdavo metus. Kaliniai ir tremtiniai daugiausia buvo įkurdinami Vakarų Sibire, o katorgininkai – Rytų Sibire (žr. 26–27 pav.). Šį periodą gana išsamiai iliustruoja išlikę sukilėlių tremtinių, kalinių naudoti arba pačių pagaminti religiniai simboliai, daiktai, papuošalai tremtyje ir kalėjimuose (žr. 28–37 pav.).

1863 m. sukilimo tremtiniai Rusijoje, Saratovo gubernijoje, įkūrė 3 kaimus: Čiornaja Padina, Talovka ir Litovka (žr. 38–39 pav.). Čiornaja Padinoje iki Pirmojo pasaulinio karo buvo daugiau kaip 100 lietuvių ūkių, 1870–1938 m. čia veikė lietuviška mokykla, 1902 m. pastatyta medinė katalikų bažnyčia. Iš viso trijuose kaimuose gyveno 1 tūkst. saugusiųjų ir 2 tūkst. vaikų. Vienas iš jų Jonas Čegys su šeima (žr. 40 pav.). 1920–1922 m. ketvirtadalis šeimų grįžo į Lietuvą.

Rusijos imperijai sukilimas buvo rimtas išbandymas, tai rodo ne tik žiaurus susidorojimas su sukilimo dalyviais, bet ir tai, kad caras Aleksandras II išleido ordiną – kryžių ir medalį už 1863–1864 m. sukilimo malšinimą ir jais apdovanojo malšintojus (žr. 41 pav.). Po 1863 m. sukilimo numalšinimo M. Muravjovas, tik ką palikęs Šiaurės Vakarų krašto generalgubernatoriaus postą, 3 mėnesius (nuo 1866 m. sausio 3 iki balandžio 4 d.) valdininkui-raštininkui diktavo prisiminimus apie krašto valdymą ir jame vykusio sukilimo malšinimą (žr. 42 pav.).

Pralaimėtas sukilimas sudavė skaudų smūgį. Žlugo viltys ginklu išsivaduoti iš užkariautojų priespaudos, prasidėjo ilgai trukęs Lietuvos rusinimas: katalikiškų bažnyčių uždarinėjimai, 1864 m. įvestas lietuviškos spaudos draudimas. Tačiau sukilimas paspartino baudžiavos likvidavimą krašte ir suteikė naują postūmį nacionaliniam sąmonėjimui ir nacionalinio išsivadavimo judėjimui.


Mūsų svetainė naudoja slapukus (angl. cookies). Šie slapukai naudojami statistikos ir rinkodaros tikslais.

Jei Jūs sutinkate, kad šiems tikslams būtų naudojami slapukai, spauskite „Sutinku“ ir toliau naudokitės svetaine.

Sutinku
Parinktys