Chaimo Frenkelio vila-muziejus
Venclauskių namai-muziejus
Šiaulių istorijos muziejus
Fotografijos muziejus
Dviračių muziejus
Radijo ir televizijos muziejus
Žaliūkių malūnininko sodyba-muziejus
Poeto Jovaro namas-muziejus
Nuo gruodžio 3 d. Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje eksponuojama parodos dalis „Dvarų kultūros paveldas“ supažindins lankytojus su „Aušros“ muziejuje sukaupta išskirtine dvarų kultūros paveldo kolekcija bei jos patekimo į muziejų aplinkybėmis. Parodoje bus apžvelgiamos kryptingos muziejaus pastangos tarpukariu aktualizuoti dvarų kultūrinio palikimo reikšmę, pristatomas 1940–1943 metais nacionalizuotuose dvaruose organizuotas kultūros vertybių registracijos ir apsaugos procesas bei „Aušros“ muziejaus vaidmuo jame.
2024 m. gruodžio 13 d. Fotografijos muziejuje atidaryta Sauliaus Paukščio kūrybos apžvalginė paroda „Vaizdai ir Regėjimai“, apimanti daugiau kaip 4 dešimtmečių autoriaus kūrybos laikotarpį – nuo pirmųjų mokyklinių fotografijos bandymų iki naujausių, šiais metais sukurtų darbų. Tai laiko ir žmogaus vidinių būsenų refleksija, kurioje ryškėja autoriaus kūrybinių strategijų raida ir lūžių momentai laikmečio kontekste, atsiskleidžia autoriaus šiuolaikinio kūrybos braižo genezė. Paroda veiks iki 2025 m. kovo 2 d.
Parodoje eksponuojami S. Paukščio kūriniai iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus – Fotografijos muziejaus, Lietuvos fotomenininkų sąjungos, MO muziejaus rinkinių, Ramučio Petniūno kolekcijos ir autoriaus archyvo.
Fotomenininkas avangardistas, visuomenininkas ir įvairių meno akcijų organizatorius Saulius Paukštys (g. 1964 m. Vilniuje) Lietuvos fotografijos padangėje pasirodė paskutinįjį sovietmečio dešimtmetį. Pradėjęs fotografuoti klasiokų gyvenimą, studentavimo laikais Kaune 1982–1987 m. rimtai pasinėrė į fotografijos kūrybą, eksperimentus ir savito kūrybinio kelio paieškas. Čia lemiamos reikšmės turėjo pažintys su Arūnu Kulikausku, Gintautu Stulgaičiu, Visvaldu Dragūnu ir įsitraukimas į neformalios „Plėšriųjų“ grupės veiklą.
Šis menininkų kūrybinis susivienijimas tapo išskirtiniu reiškiniu šiuolaikinėje Lietuvos fotografijoje, turėjęs įtakos ir S. Paukščio kūrybos filosofijos ir braižo formavimuisi. Autorius fotografijoje siekė individualumo, priešingai tuo metu vyravusiai fotovaizdų besaikio tiražavimo kultūrai, kūrė vienetinius fotografijos kūrinius. Tam jis pasitelkė vaizdo transformavimo priemones – naudojo montažą, koliažą, dvigubą ekspoziciją, spalvino, tonavo, užpiešė, degino ir kitaip tarpdisciplininiais būdais perkūrė fotografiją, kuri tokiu būdu tapo pagrindu autoriaus kūrybiniam polėkiui ir vizijoms išreikšti.
Po 1990–ųjų „plėšriesiems“ pasukus skirtingais kūrybiniais keliais, išryškėjo menininkų individualybės. S. Paukštys 1990–2000 m. dirbo akademinį darbą Vilniaus dailės akademijoje, buvo vienas iš Fotografijos ir videomeno katedros kūrėjų.
Tuo metu jo kūryba pakinta, dominuoja studijiniai darbai, juose išryškėja režisūriniai elementai. S. Paukštys į meninę fotografiją įveda grafikos elementų – kuria fotografiką, spalvina, klijuoja, užpiešia fotografinį vaizdą, sukurdamas daugiaplotmius kūrinius. Stiprų impulsą S. Paukščio kūrybai suteikė „Naujosios komunikacijos mokykla“ (NKM) – išgalvota institucija, jungusi maištininkus menininkus ir menotyrininkus naujojo meno judėjimui, kuriam nuo 1993 m. vadovavo S. Paukštys.
Šiuo laikotarpiu S. Paukštys fotografijai suteikė performanso išraiškos, pop kultūros saldumo. Jo kūryboje juntamos ,,fliuksiškos” nuotaikos – fotografija tampa medija išreikšti ironijai, parodijai. Ji praranda savo grynąjį pradą – joje susimaišo technikos, žanrai, ji įžengia į tarpdisciplininio meno erdvę – tampa šmaikščia žinute, reklaminiu atviruku ar konceptualia metafora. Išryškėja ir S. Paukščio kaip portretisto talentas –1994 m. įsteigė fotostudiją „Fototeatras”. Gilinimasis į fotografijos medijos esmę, jos istoriją turėjo įtakos klasikinės fotografijos stilistikos motyvams S. Paukščio kūryboje, kurie šiandien autoriaus interpretuojami ir DI pagalba.
S. Paukštys yra tarpdisciplininis kūrėjas, jo fotografiniai eksperimentai praplėtė fotografijos meninės raiškos ribas ir suvokimą. Tai maištininkas, kontekstualus menininkas, išsiskiriantis konceptualiu savitu kūrybos braižu ir asmenybe.
Nors autorius yra aktyvus šiandienos kultūrinio gyvenimo dalyvis ir aktyviai pristato savo naujausius darbus, visgi jo ankstyvoji, „plėšriųjų“ laikotarpio ir paskutiniojo XX a. dešimtmečio kūryba vis dar nepakankamai aktualizuota. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, kūrėjo darbai įgauna vis didesnę vertę – tai laiko ir žmogaus vidinių būsenų refleksija, kurioje ryškėja autoriaus kūrybinių strategijų raida ir lūžių momentai laikmečio kontekste, atsiskleidžia autoriaus šiuolaikinio kūrybos braižo genezė.
Paroda aprėpia svarbiausias menininko kūrybines temas, idėjas, maišto formas, technikų raiškas. Ji svarbi formuojant vientisą fotografinį paveikslą, atskleidžiantį autoriaus platų kūrybos spektrą skirtingais laikotarpiais.
Parodoje eksponuojami kūriniai iš Fotografijos muziejuje saugomos S. Paukščio kūrinių kolekcijos, kuri bene gausiausiai ir išsamiausiai iš atminties institucijų rinkinių atspindi autoriaus kūrybą. Taip pat pristatomi darbai iš MO muziejaus, Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Ramučio Petniūno rinkinių ir autoriaus archyvo.
Paroda skirta autoriaus 60-mečiui ir 40 metų kūrybinės veiklos sukakčiai pažymėti.
Parodos kuratorė – Vilija Ulinskytė-Balzienė
Parodos komunikacijos dizaineris – Darius Linkevičius
Organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys – Fotografijos muziejus
Parodą dalinai finansavo Šiaulių miesto savivaldybė
bė
Šiaulių „Aušros“ muziejus buvo įkurtas prieš daugiau nei 101-erius metus – 1923 m. kovo 11 d., švenčiant pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ 40-metį, ir pavadintas tuo pačiu vardu. Per intensyvios veiklos šimtmetį gausius ir turtingus eksponatų rinkinius sukaupęs muziejus, aktualizuoja pirmąsias muziejaus kolekcijas bei jų formavimo kryptis ir atidaro parodą „ŠAM – 101: pirmųjų kolekcijų pėdsakais“.
1902 m. Stanislava susituokė su jaunu teisininku Kazimieru Venclauskiu (1880–1940), o 1903 m. šeima sulaukė pirmagimės dukters Danutės (1903–1999). Stanislava ir toliau buvo aktyvi lietuviškų kultūrinių ir teatro veiklų organizatorė bei dalyvė. Šiauliuose, kur XX a. pradžioje virė aktyvus kultūrinis gyvenimas, Stanislavai buvo kur reikštis – Didžiosios Šiaulių gegužinės, lietuviški vakarai, dainos, dramos ir muzikos draugija „Varpas“. Iki Pirmojo pasaulinio karo buvo daug nuveikta. Karo metus Stanislava su dviem savo dukromis – Danute ir Gražbyle (1912–2017) – bei būreliu globotinių praleido pasitraukusi į Rusiją, kur buvo saugiau. Kazimieras tuo metu buvo mobilizuotas. Po karo sugrįžusi į gimtuosius Šiaulius ir į taip išsvajotą jau nepriklausomą Lietuvą Stanislava, kaip ir daugelis to meto šviesuolių, kūrė naują, prasmingą ir gražų gyvenimą. Ne tik sau, bet ir kitiems. Savo namais, savo gerove ji dalinosi su kitais, augindama našlaičius ir vaikus iš nepasiturinčių šeimų. Būdama aktyvi visuomenės narė, Stanislava neapleido ir kitų veiklų. Tarpukariu ji – ir kultūrinių veiklų dalyvė, ir visuomenininkė. Drąsiai įsitraukia ir į visai naują to meto moterims veiklą – politiką. Ji viena iš keleto moterų, tarpukariu išrinktų į Šiaulių miesto tarybą. Stanislava Venclauskienė savo gyvenimo pavyzdžiu padarė įtaką ne tik savo dukrų, bet ir globotinių pasirinkimams. Deja, vėl užklumpa karas. Nacių okupacijos metai praleisti Šiauliuose, gelbėjant žydus. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, 1944 m. Stanislava ryžtasi pasitraukti iš Lietuvos. Kartu su dukra Danute ir keliais globotiniais keletą metų sunkiomis sąlygomis ji praleidžia Vokietijos pabėgėlių stovyklose, kol emigruoja į JAV. Čia Stanislava praleido savo likusius gyvenimo metus iki mirties 1958 m. Ji palaidota Voterberio lietuvių kapinėse.
Stanislavos Venclauskienės jubiliejui skirta paroda atkurė jos gyvenamojo laikotarpio kontekstą. Ji parodė Stanislavą jos laikmečio aplinkoje, atskleidė to meto iššūkius ir tendencijas. Paroda pasakojo apie jos bendraamžes, bendražyges, bendramintes. Tai tarpukario moterų gyvenimo apžvalga. Parodoje iš daugybės istorinių detalių buvo kuriamas tarpukario moters portretas. Pasakojama apie moteris, kurios gyveno permainų laikotarpiu. Atėjusios iš senosios visuomenės, jos nepabijojo pirmos žengti drąsius žingsnius, imtis naujų veiklų, pakovoti už savo teises. Parodoje buvo pasakojama apie moterų veiklą lietuvių tautiniame atgimime, kaip jos prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo, kaip dalyvavo valstybės visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Pasakojama apie tai, kaip moterys siekė šviestis ir lavintis, kaip sunku joms buvo išsikovoti pozicijas, kiek daug reikėjo įrodinėti profesinėje veikloje. Taip pat buvo aptariamas moters statusas šeimoje, jo kismas modernėjant visuomenei, motinystės džiaugsmai ir rūpesčiai.