Šiaulių istorijos muziejaus ekspozicija

Šiaulių istorijos muziejaus ekspozicijos pirmojoje dalyje aptariama Šiaulių praeitis nuo seniausių laikų iki XV a. Lankytojai gali nusikelti į tuos laikus, kuomet, pasitraukus ledynams, į šiandienines Šiaurės Lietuvos žemes atsikėlė pirmieji gyventojai. Ekspozicijoje šį laikotarpį iliustruoja ant sienos pavaizduota medžioklės scena ir rekonstrukcija – to laikotarpio strėlė su titnaginiu antgaliu.  Medžioklė buvo pagrindinis to laikotarpio žmonių išgyvenimo garantas. Vitrinose eksponuojami paleolito ir mezolito laikotarpių radiniai – strėlių antgaliai ir jų fragmentai, titnago akmuo, titnago nuoskalos ir pan.  Išskirtinės muziejinės vertybės – Lieporių gyvenvietėje rastas Bromės-Liungbiu kultūros strelės antgalis ir mamuto ilties fragmentas, atsitiktinai rastas Lembertiškių (Kelmės r.) karjere. Nuo vidurinio neolito paplito lydiminė žemdirbystė. Tai tokia žemdirbystės sistema, kai iškirstas miškas buvo išdeginamas, o pelenais patręšta žemė įdirbama akmeniniais ar raginiais kapliais, ji skatino sėslesnį tuometinių medžiotojų gyvenimo būdą. Ekspozicijoje šį laikotarpį atspindi ant sienos pavaizduota scena, kaip kaupiama ir ariama žemė ir rekonstrukcija – akmeninių kirvelių tvirtinimas prie koto. Vitrinose rodomi įtveriamieji kirveliai, kaulinės ylos, strėlių antgaliai, akmeniniai laiviniai kovos kirviai, kapliai ir pan. XVIII–XVI a. pr. Kr. Lietuvos teritorijoje pasirodė pirmieji metalo dirbiniai. Po kelių šimtmečių mūsų protėviai įsiveždavo jau ne dirbinius, o bronzos (žalvario) žaliavą, kurią lydė atviruose žaizdruose ir liejo vietinių formų dirbinius. Atsiradus metalui, tobulėjo darbo įrankiai, tai lėmė turtinės nelygybės atsiradimą, gentinės diduomenės susiformavimą. Iškilo didikai, valdę atskiras teritorijas. Tad ir Šiaurės vidurio Lietuvoje vyko panašūs procesai. Ekspozicijoje žalvario amžių iliustruoja ant sienos sukurtas stilizuotas paveikslas, vaizduojantis įtvirtintą gyvenvietę, o nujojantys raiteliai ir rekonstrukcija – geležinis įtveriamasis kirvis bei laikotarpį atspindintys archeologiniai radiniai simbolizuoja jau geležies amžių.

Šiaulių istorijos muziejus Fot. Kristina Steponavičiūtė 2022 m.

Muziejaus ekspozicijoje didelis dėmesys skiriamas Šiaulių žemei iki XV a. ir Šiauliams, kaip šios žemes centrui, pirmiesiems gyventojams, Šiaulių krašte gyvenusiems žiemgaliams ir žemaičiams, šių dviejų baltų genčių materialinės kultūros panašumams ir skirtumams. Ekspozicijoje šskirta viena geriausiai išsilaikiusių geležies verslo vietų Lietuvoje – Lieporių gyvenvietė (IV–VIII a. po Kr.) ir Lieporių kapinynas, kuriame rastų įkapių nedidelė dalis rodoma atkurtuose kapuose. Aptariamojo laikotarpio gyventojų buitis parodoma rekonstruotoje troboje, o atkurti archeologiniai kostiumai su puošyba bei ginklai atspindi apytiksliai XIII a. Šiaurės Lietuvos gyventojų dėvėseną bei gyvenseną. Šie kostiumai bei ginklai rekonstruoti pagal Jakštaičių-Meškių kapinyno radinius. Ant sienų įrengtose vitrinose kabo XIII a. pentininiai kirviai, ietigaliai ir kalavijai. Šioje ekspozicijos dalyje kalbama apie mūsų kraštui svarbius kunigaikščius Bulionis, jų sąsajas su karaliumi Mindaugu ir karaliene Morta, o  Šiauliams itin reikšmingas XIII a. vykęs Saulės mūšis pristatomas Sauliaus Bartkaus filme (2006 m.). XIV a. Šiaulių žemės gynibinė sistema pristatoma šiuolaikiškame žemėlapyje. Šios dalies pasakojamas baigiamas XV a.

Šiaulių istorijos muziejaus ekspozicijos fragmentas. Fot. Edvardas Tamošiūnas. 2023 m.

Antroji ekspozicijos dalis skirta laikotarpiui nuo XV a. iki Pirmojo pasaulinio karo. Pasakojimas pradedamas nuo Šiaulių dvaro, kuris, kaip manoma, pradėjo kurtis XV a. Lankytojai gali pamatyti dar XIX a. Napoleono Ordos nutapyto ankstyviausios žinomo Šiaulių dvaro rūmų atvaizdo kopiją, Šiaulių ekonomijos inventorių kopijas, archeologinius radinius iš Šiaulių dvarvietės ir kt. Taip pat galima sužinoti, kokią vietą Šiauliai užėmė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Abiejų Tautų Respublikoje. Lankytojai gali pamatyti 1555 m. Kasparo Vopelio Europos žemėlapio, kuriame pirmą kartą pažymėti Šiauliai, kopiją. Taip pat sužinoti, kokią reikšmę Šiauliams vaidino bažnyčia ir perskaityti XVII a. Šiaulių klebono ir mūrinės Šiaulių bažnyčios statybos iniciatoriaus Petro Tarvainio parašytos knygelės ištrauką lietuvių kalba. Ekspozicijoje nemenkas dėmesys skiriamas ir grafų Zubovų giminei, kurios ištisos kartos gyveno mieste ir ženkliai prisidėjo prie ūkinės bei pramoninės veiklos vystymo, kultūrinio ir švietimo gyvenimo puoselėjimo. Lankytojai gali pamatyti šios giminės genealoginę schemą, giminės atstovų fotografijas, jų naudotus daiktus ir kt. Šioje ekspozicijos dalyje lankytojai gali sužinoti, kaip pamažu miestas užsitikrino reikšmingą poziciją regione ir valstybėje, išvysti, kaip Šiauliai augo, gražėjo, kaip pergyveno istorinį lūžį, patekdami į carinės Rusijos imperijos gniaužtus ir kokie rusinamame mieste buvo židiniai, palaikę ir išsaugoję lietuviškumą. Ekspozicijoje pristatomas ir Pirmasis pasaulinis karas, atnešęs miestui nelaimes, stipriai jį nuniokojęs, išsklaidęs ar pražudęs daug gyventojų. Tačiau pergyventi sunkumai miestui ir valstybei atnešė ir naują aušrą – 1918 m. atkurtą nepriklausomą Lietuvą. Ekspozicijos turinį papildo virtualiuose terminaluose ir ekranuose pateikiama tekstinė ir vaizdinė informacija, yra tiesioginė sąsaja su Lietuvos integralia muziejų informacine sistema (LIMIS). 

Šiaulių istorijos muziejaus ekspozicijos fragmentas. Fot. Kristina Steponavičiūtė. 2023 m.

Šiaulių istorijos muziejaus Tarpukario pradžios mokyklos klasės fragmentas. Fot. Kristina Steponavičiūtė. 2023 m.

Muziejuje veikia naujiena Lietuvoje – Atvirų saugyklų ekspozicija, kurioje pristatomas muziejaus „Aukso fondas“ – pačios reikšmingiausios etnografijos bei dailės skyrių muziejinės vertybės. Lankytojai gali išvysti nuo pat muziejaus įkūrimo 1923 m. iki šių dienų sukauptas muziejines vertybes, iliustruojančias „Aušros“ muziejaus istoriją. Pagrindinės Atvirų saugyklų ekspozicijos temos – sakralinis, paprotinis bei taikomasis lietuvių liaudies menas, kuris glaudžiai siejasi su valstiečių žemdirbių ir kaimo amatininkų krikščioniškąja pasaulėjauta, dvasinėmis ir moralinėmis tautos vertybėmis. Eksponuojami kunigo, skulptoriaus Antano Rimavičiaus        (1865–1933) kūriniai, kuriuos galima laikyti oficialiosios bažnytinės skulptūros ir Šiaurės Lietuvos ir Pietryčių Latvijos liaudies skulptūros tarpine stilistine grandimi. Populiariausi eksponuojamų medžio skulptūrų siužetai – Jėzaus ir Švč. Mergelė Marija. Kolekcijoje yra Lietuvos globėjų – Šv. Kazimiero ir Šv. Jurgio paveikslų, kitų šventųjų – Šv. Onos, Šv. Barboros, Šv. Pranciškaus, Šv. Antano, Šv. Juozapo ir kt. – atvaizdų. Paveikslai tapyti ant drobės, medžio, skardos, aliejiniais ir temperos dažais. Lankytojų dėmesį patraukia ir XIX–XX a. senoji ir profesionalioji keramika ir XX–XXI a. tautodailė – nuo puodų, dubenų, vazų iki  nedegto molio skulptūrėlių, švilpukų. Itin unikali eksponuojama ąsočių kolekcija. Lankytojai gali išvysti ir didesnės apimties eksponatus – nuo kraičio skrynių iki spintų, indaujų, kėdžių. Čia pat ir gausiai ornamentuotos prieverpstės, rankšluostinės, senoji mūsų krašto tekstilė. Tautiniai sijonai, marškiniai, liemenės, juostos, kaklaraiščiai, pirštinės, šiaudinės skrybėlės ir kt. aprangos detalės paliudys moterų nagingumą bei kūrybiškumą. Eksponuojamas ir rašytojos Šatrijos Raganos tautinis kostiumas, muziejaus įkūrėjo Pelikso Bugailiškio (1883–1965) rišėtas kaklaraištis, gausios Užgavėnių kaukių, margučių kolekcijos ir kt.

Muziejaus kieme eksponuojami dubenuotieji akmenys. Kokia buvo jų paskirtis, vis dar nesutariama. Manoma, kad dubenuotieji akmenys laikytini sodybų (šeimų) apeiginiais akmenimis, susijusiais su namų dievų – Žemynos ir Pagirnio – kultu.

Šiaulių istorijos muziejaus Atvirų saugyklų ekspozicijos fragmentas. Fot. Edvardas Tamošiūnas. 2022 m.	Šiaulių istorijos muziejaus Atvirų saugyklų ekspozicijos fragmentas. Fot. Edvardas Tamošiūnas. 2022 m.

Šiaulių istorijos muziejaus Atvirų saugyklų ekspozicijos fragmentas. Fot. Kristina Steponavičiūtė. 2023 m.	Šiaulių istorijos muziejaus Atvirų saugyklų ekspozicijos fragmentas. Fot. Kristina Steponavičiūtė. 2023 m.

Šiaulių istorijos muziejaus Atvirų saugyklų ekspozicijos fragmentas. Fot. Kristina Steponavičiūtė. 2023 m.	Šiaulių istorijos muziejaus Atvirų saugyklų ekspozicijos fragmentas. Fot. Edvardas Tamošiūnas. 2022 m.