Šiaulių istorijos muziejus

Nuo 2022 m. birželio 1 d. Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veikia  Lietuvos nacionalinio muziejaus parengta paroda ,,Lyngby kirvis: 13 000 metų garantija“. Paroda veiks iki rugpjūčio 31 d.

2014 m. visiškai atsitiktinai Biržų rajone, Parupės kaime, buvo rastas seniausias kirvis Lietuvoje. Kadaise ten telkšojusio didelio ir seklaus vandens telkinio pakrantėje jis pragulėjo nuo akmens amžiaus. Tyrimai leidžia spėti, kad tai buvo patraukli vieta laikinai stovyklavietei. Iš šiaurės elnio rago pasigamintas, tais laikais klajoklių bendruomenėms nepamainomas įrankis – Lyngby tipo kirvis – greičiausiai buvo pamestas medžioklės metu. Per tūkstančius metų šioje vietoje plytėjusią tundrą pakeitė lapuočiai, o ir ežero šiandien čia jau neberasime – savo vagą čia prasigraužė upė. Paprastai rago dirbiniai per tūkstančius metų sunyksta, tad tikras stebuklas, kad šis kirvis pasiekė mūsų laikus.

Tikslios priežasties, kodėl kirvis buvo pamestas būtent šioje vietoje ir išbuvo čia tokį ilgą laiką, ko gero, nesužinosime. Tačiau, ką tikrai žinome – šiam kirviui yra net 13 000 metų, o netikėtai atrastas, jis bematant tapo seniausiu šiuo metu žinomu archeologiniu radiniu Lietuvoje ir įsitvirtino labai retai Europoje randamų Lyngby tipo dirbinių sąraše. 

Parodoje rasite kirvelio kopiją, kurią parodos eksponavimo metu bus galima palaikyti rankose, taip pasijaučiant tų laikų elnių medžiotoju.

Nuo 2022 m. balandžio 19 d. Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veikia  Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos iniciatyva parengta paroda ,,Pasaulis semiotiko akimis“.  Paroda veiks iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. 

Paroda buvo sukurta minint lietuvių ir prancūzų semiotiko, mitologo, kalbininko Algirdo Juliaus Greimo (1917–1992) šimtąsias gimimo metines. A. J. Greimas susijęs su Šiauliais – 1929–1931 m. jis mokėsi Berniukų gimnazijoje. Vėliau, 1934–1935 m. studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete, o 1936–1939 m. studijavo kalbotyrą Grenoblio universitete. 1939 m. grįžo į Lietuvą, nuo 1940 m. rudens dėstė prancūzų ir lietuvių kalbas Šiaulių mergaičių gimnazijoje, Prekybos institute, buvo Tautinės lietuvių studentų korporacijos Neo-Lithuania narys, priklausė Šiaulių kultūrininkų būreliui. Buvo vienas iš almanacho „Varpai“ leidimo iniciatorių, vertė teatro pjeses, konsultavo aktorius literatūros klausimais 1944 m. A. J. Greimas išvyko į Prancūziją. Dėstė Prancūzijoje, Egipte, Turkijoje. A. J. Greimas – žinomiausias lietuvis pasaulinėje humanitarikoje, sukūręs Paryžiaus arba greimiškąją semiotikos mokyklą. A. J. Greimo semiotika neapsiribodama ženklų sistemos aprašymu, suvokia reikšmę kaip procesą. Būtent Paryžiaus aukštojoje socialinių mokslų mokykloje savo kelią pradėjo ir ši paroda. Prancūzijoje, Belgijoje, Rusijoje eksponuota paroda buvo pristatyta ir Lietuvoje – Vilniuje, Kaune.

Parodą sudaro kelios dalys – „Semiotizatorius“ (skirtingais aspektais semiotiškai išnarstyti kasdienybės objektai) ir trys pasakojimai: apie Greimo gyvenimo vaidmenis, jo įkurtą semiotikos mokyklą ir kelias svarbias semiotines sąvokas. Semiotizatorius – tai instaliacija, suteikianti galimybę kiekvienam parodos lankytojui išmėginti semiotinį žvilgsnį į pasaulį, skirtingais aspektais semiotiškai išnarstyti pasiūlytus kasdienybės fragmentus. „Semiotizuojami“ objektai (laiškas, vynas ir šuo Rudis) buvo ypatingai svarbūs Greimui: jis nuolat susirašinėjo su bendraminčiais ir kolegomis visame pasaulyje, šalia savęs turėjo keturkojį bičiulį Rudį, mėgdavo gurkšnoti vyną. „Semiotizatoriaus“ tekstuose pabraukti žodžiai – tai nuorodos į komiksus, pristatančius kelias Greimo semiotikos sąvokas: reikšmė, sakymas, būsena, utopija. Komiksai padeda susidaryti įspūdį apie semiotinių tyrinėjimų pobūdį. Parodoje taip pat eksponuojamas žemėlapis, pristatantis Greimo semiotikos mokyklos idėjų paplitimą pasaulinės semiotinės minties fone.

Parodą rengė Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija ir kūrybinė grupė: kuratorė Gintautė Žemaitytė, architektai Justinas Dūdėnas, Jurgis Dagelis, kuratorės asistentas Paulius Jevsejevas, grafikos dizainerės Aušra Lisauskienė, Kamilė Lisauskaitė, komiksų autorė Miglė Anušauskaitė, tekstų autoriai Dmitrij Gluščevskij, Paulius Jevsejevas, Austėja Oržekauskienė, Gintautė Žemaitytė, koordinatorė Milda Valančiauskienė.

Parodos partneriai ir rėmėjai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos Respublikos ambasada Prancūzijos Respublikoje, Lietuvos Respublikos nuolatinė atstovybė prie UNESCO, Vilniaus dailės akademija, Prancūzijos semiotikų asociacija, Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centras.

2022 m. rugsėjo 9 d.–2023 m. kovo 1 d. Šiaulių istorijos muziejuje veikė paroda „Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė ir Lietuvos didžioji kunigaikštystė 1561–1795 m.”. 

Šiaulių „Aušros“ muziejus kartu su 28 partneriais (muziejais, archyvais, bibliotekomis, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu, Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčia ir kitomis biudžetinėmis institucijomis, privačiais asmenimis) iš Lietuvos, Latvijos, Švedijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Ukrainos Lietuvoje ir Latvijoje organizuoja pirmą tarptautinę parodą „Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1561–1795 m.“ Tai Klaipėdos universiteto vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Ernesto Vasiliausko ilgamečių tyrimų (nuo 2016 m.) ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus 2021–2023 m. vykdomo to paties pavadinimo projekto rezultatas. Paroda dvikalbė, parengta lietuvių ir latvių kalbomis.

Šio projekto tikslas – supažindinti Lietuvos muziejų lankytojus su kaimynės Latvijos dar menkai žinomu XVI–XVIII a. istorijos laikotarpiu ir atvirkščiai – Latvijos muziejų lankytojus – su Lietuvos istorija. Paroda padeda suvokti, kokį pėdsaką mūsų, Lietuvos ir Latvijos, valstybių istorijoje, kultūroje paliko kaimyninės valstybės. Pagrindinė projekto idėja – pasitelkus eksponatus, archyvinę medžiagą, parodyti, kas sieja Lietuvą ir Latviją. Parodoje tai atskleidžiama įvairiomis temomis: politika ir kunigaikščiai, ekonomika, prekyba, sienos, vandens ir sausumos keliai, Kuršo dvarininkų šeimos (baronai Grothusai, Landsbergiai, Tyzenhauzai, Pliateriai ir kt.), kurios XVII–XVIII a. įsitvirtino Lietuvoje, ir jų valdytuose dvaruose (Daunoravoje, Vismantuose, Žeimelyje) įsikūrusi latvių diaspora, dvarininkų globotos ir Kuršo evangelikų liuteronų konsistorijai pavaldžios bažnyčios Lietuvoje, taip pat ir Žemaičių vyskupijos vyskupui pavaldžios katalikų bažnyčios Kurše. Eksponuojami XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės kunigaikščių, dvarininkų portretai, spaudai, medaliai, monetos, žemėlapiai, knygos, baldai, piešinių, herbų ir dokumentų kopijos. Taip pat lankytojai gali susipažinti su Kuršo baltvokiečių kilmės dvarininkų Keizerlingų Malgūžės dvare buvusiu fajanso rinkiniu ir XVI–XVIII a. bibliotekos dalimi (patekusia iš Kuršo kanclerio Dytricho Keizerlingo (1713–1793), Žeimelio liuteronų kunigų Gothardo Stenderio ir Konrado Šulco XVIII a. parengtomis knygomis. Pateikiami glausti informaciniai tekstai konkrečiomis temomis, apie objektus, asmenis ar šeimas, kuriuos parengė istorikai dr. Marytė Jakovleva, mgr. Agris Dzenis, dr. E. Vasiliauskas, dr. Gabrielė Jasiūnienė ir dr. Rita Regina Trimonienė, mgr. Vilma Karanauskienė.

Po Maskvos caro Ivano IV Rūsčiojo pradėto Livonijos karo (1558–1582) viduramžių Livonija žlugo. 1561–1562 m. į pietus nuo Dauguvos upės buvusiose Livonijos ordino valdose įkurta nauja valstybė – Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė, arba tiesiog Kuršo kunigaikštystė. Ji pradžioje buvo suformuota kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o po Liublino unijos – kaip Abiejų Tautų Respublikos vasalė, todėl kunigaikštystės politiniame gyvenime atsispindėjo tie patys procesai, vykę Lietuvoje ir Lenkijoje.

Pirmą kartą Lietuvoje, Šiauliuose, muziejaus lankytojai galės susipažinti su originaliu 1569 m. rugpjūčio 3 d. Liubline surašytu pergamentu – Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės inkorporacijos į Abiejų Tautų Respublikos uniją aktu, kurį pasirašė karalius Žygimantas Augustas. Akto originalas saugomas Latvijos valstybės istorijos archyve (Rygoje).

Paroda eksponuojama 2022 m. rugsėjo 9 d. – 2023 m. sausio 6 d., atidarymas 2022 m. rugsėjo 21 d. 16.00 val. Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai).

Projekto vadovas ir parodos kuratorius dr. Ernestas Vasiliauskas, tel. (8 41) 52 43 86.

Parodą parengė dr. E. Vasiliauskas, dr. Gabrielė Jasiūnienė, Antanas Jankūnas, dr. Marytė Jakovleva (Latvijos nacionalinis istorijos muziejus), Aldis Baševskis (Jelgavos G. Eliaso istorijos ir dailės muziejus), Kristīne Budže (Rundalės rūmų muziejus).

Dailininkė Zita Šulcienė.

Tekstų autoriai: dr. M. Jakovleva, mgr. Agris Dzenis, dr. E. Vasiliauskas, dr. G. Jasiūnienė, dr. Rita Regina Trimonienė (Vilniaus universitetas), mgr. Vilma Karinauskienė.
Vertėja iš / į latvių / lietuvių kalbas dr. Auksė Noreikaitė (Vytauto Didžiojo universitetas).
Redaktorė (lietuvių kalba) Lina Kazlauskaitė.
Redaktorius (latvių kalba) Sergejs Žukovs.
Parodos globėjas Latvijos Respublikos ambasadorius Lietuvos Respublikoje Indulis Berzinis
Parodos rengimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.

Partneriai:

Jelgavos Gederto Eliaso istorijos ir dailės muziejus, Rundalės rūmų muziejus, Latvijos nacionalinis istorijos muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Žemaičių muziejus „Alka“ (Telšiai), Vytauto Didžiojo karo muziejus, Nacionalinis muziejus „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai“, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Rygos istorijos ir laivybos muziejus, Pakruojo krašto „Žiemgalos“ muziejus, Biržų krašto muziejus „Sėla“.

Latvijos nacionalinė biblioteka, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Vilniaus universiteto biblioteka, Latvijos universiteto akademinė biblioteka, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.

Latvijos valstybės istorijos archyvas, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Švedijos nacionalinis archyvas ir Švedijos karo archyvas, Ukrainos valstybės centrinis istorijos archyvas Lvove.

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčia, Skuodo turizmo informacijos centras, baronas Michaelis fon Grothusas (Michael von Grotthuss, Vokietija), Teodora fon Medem (Théodore von Medem, Prancūzija), Dalia Grimalauskaitė.

Apie parodą plačiau žr.: Kavaliauskaitė Živilė, Kaimynų istorija – artima, bet mažai pažįstama, Šiaulių kraštas: Atlankos (priedas), 2022-08-20.

2023 m. kovo 28 d.–rugsėjo 14 d. Šiaulių istorijos muziejuje veikė paroda „Šiaulių albumas“.

Šiaulių istorijos muziejuje eksponuojamoje parodos dalyje pristatoma senoji miesto istorija, jos raidą menantys pagrindiniai objektai ir stilistiniai  leitmotyvai. Parodos pasakojimas prasideda nuo Šiaulių katedros, paliečia Prisikėlimo aikštę, Šiaulių dvarą ir Aušros alėjos gatve tęsiasi link parodos ekspozicijos vietos – dabartinio Šiaulių istorijos muziejaus.

Šiaulių katedra – daugelį šimtmečių buvo ir yra vienas pagrindinių miesto dvasinio, visuomeninio gyvenimo epicentrų, viso miestovaizdžio ir prie jos prisišliejusios centrinės aikštės dominančių. Pati Prisikėlimo aikštė, XVIII a. suformuota kaip bendro miesto klasicistinio pavidalo dalis, XX a. II pusėje apstatyta neoklasicizmo (stalininio ampyro) statiniais, nepaisant pastarųjų metų perplanavimų, šiandien vis dar mena savo pirmapradę klasicistinę savastį. Aikštės jungtis su to paties stiliaus dvaru – pirmoji Aušros alėjos gatvės užuomazga. Parodoje šiai gatvei skiriamas ypatingas dėmesys. Tai planingai tarpukariu suformuota naujųjų, moderniųjų Šiaulių reprezentacinė gatvė, kurioje telkiasi gausus tarpukario modernizmo architektūrinis paveldas. Parodoje nepamiršti pagrindiniai Šiaulių tarpukario modernizmo kūrėjai – Vladas Bitė ir Karolis Reisonas bei jų projektuoti objektai. Vienas iš tokių – suprojektuotas, tačiau nepastatytas Šiaulių muziejaus-bibliotekos pastatas. Šiaulių istorijos muziejuje veikiančioje parodoje vaizdinė istorija atspindės miesto-fenikso, nuolat atsistatančio ir atsinaujinančio miesto idėją.

2023 m. rugsėjo 28 d.– lapkričio 30 d. Šiaulių istorijos muziejuje veikė paroda „1923-ieji. Klaipėda ir Lietuva: istorija, politika, diplomatija“.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus (toliau – MLIM) paroda skirta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui. 

Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos – vienas reikšmingiausių įvykių XX a. Lietuvos istorijoje, turėjęs didelės įtakos ekonominei, kultūrinei ir politinei raidai. 1923 m. jauna Lietuvos Respublika įrodė, kad gali sėkmingai bei efektyviai ginti savo interesus: Lietuva atsigręžė į vakarus ir tapo jūrine valstybe. Parodoje siekiama ne tik išsamiai ir objektyviai pristatyti 1923 m. įvykius, įvertinti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos aplinkybes, bet pateikti ir platesnį istorinį, kultūrinį kontekstą.

Istorinis vizualinis pasakojimas sudaro galimybę retrospektyviai pažvelgti į Mažosios Lietuvos regioną, XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje gimusius kultūrinius kontaktus, Didžiojo karo iššūkius, Klaipėdos krašto padėtį 1919–1922 m., atkurti 1923-ųjų įvykius bei papasakoti apie asmenybes, nulėmusias krašto ateitį. Parodoje naudojama ne vieną dešimtmetį įvairiuose Lietuvos ir Prancūzijos archyvuose, muziejuose, bibliotekose, privačiuose rinkiniuose kaupta dokumentinė, kartografinė, ikonografinė medžiaga. Dalis jos mažai žinoma ar pristatoma visuomenei pirmą kartą. Tekstinę, vaizdinę informaciją papildo išskirtiniai autentiški eksponatai: Ypatingosios rinktinės karininkų 1923 m. sausio įvykių metu naudotas žemėlapis, Klaipėdos sukilimo karinio vado Jono Budrio asmeninis pistoletas bei 1937 m. užrašyti atsiminimai, unikalios fotografijos iš prof. Domo Kauno rinkinio ir kt.

1923-aisiais sukurtas dokumentinis filmas „Klaipėdos atvadavimas. 1923 m. sausio 10–15 d.“ suteiks galimybę pamatyti unikalius sausio įvykių metu užfiksuotus vaizdus, o savo žinias lankytojai turės progą pasitikrinti virtualiame žaidime „Klaipėda. 1923“.

Rengėjas –  Mažosios Lietuvos istorijos muziejus
Rėmėjai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Klaipėdos miesto savivaldybė
Partneriai: Lietuvos nacionalinis muziejus, Kėdainių krašto muziejus, Šiaulių „Aušros“ muziejus, Šilutės Hugo Šojaus muziejus, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas.

Tekstilininkės Agnietės Janušaitės-Vitkūnienės projektas „Tapiserijos mozaika: Lietuva – mano veidas“. Projektas vykdytas Kauno kultūros centro tekstilės studijoje „Gijų sodai“, jis buvo skirtas Lietuvos valstybingumo šimtmečiui paminėti. Prie projekto prisidėti buvo kviečiamas kiekvienas norintysis. Tris metus dalyviai buvo kviečiami išausti savo mintis ir jausmus Lietuvai, kūrė savo mažas tapiserijas, kurių net 950 tapo vieno didelio kūrinio dalimi. Kūrinį-mozaiką sudaro daug spalvotų kvadratėlių, bendrajame kontekste, visumoje kalbančių spalvotais ženklais ir simboliais. Bendrame didžiajame tekstilės kūrinyje visų dalyvių darbai buvo komponuojami pagal spalvas ir sudarė medžio kontūrą, kuris taip pat labai simbolinis. Prie projekto prisidėjo ir grafikos dizainerė Aurėja Jucevičiūtė, kai kuriuos mozaikos fragmentus pavertusi itin lietuviškais simboliais-interpretacijomis, turinčiomis savo prasmę ir reikšmę, išryškinusi simbolinius kryžiaus, rombo ir saulės motyvus.

Parodoje kartu su tapiserija buvo eksponuojamos nuotraukos ir jų koliažai, iliustruojantys vykusias projekto kūrybines dirbtuves. 2020 m. paroda pirmą kartą eksponuota Kauno kultūros centre.

Šiaulių istorijos muziejuje paroda veikė iki 2024 m. spalio 10 d. Šią dieną vyko parodos pristatymo-uždarymo renginys, kurio metu buvo surengta ir edukacija.