Chaimo Frenkelio vila-muziejus
Venclauskių namai-muziejus
Šiaulių istorijos muziejus
Fotografijos muziejus
Dviračių muziejus
Radijo ir televizijos muziejus
Žaliūkių malūnininko sodyba-muziejus
Poeto Jovaro namas-muziejus
- Titulinis
- Lankytojams
- Virtualiosios parodos
- Virtuali paroda „Pasivaikščiojimai laiku: kalnai ir kalvos Šiauliuose“
- Šiaulių evangelikų liuteronų bažnyčios vieta
Šiaulių evangelikų liuteronų bažnyčios vieta
Einant Vilniaus gatve nuo senojo turgaus, reljefas staigiai pakyla per 4 m. Čia, kur trykšta fontanas, prasideda Šiaulių pėsčiųjų bulvaras – Vilniaus gatvės dalis. Iki 1960 m. ant šios akivaizdžiai nuo turgaus pusės (į įrengtą naują turgavietę senasis turgus buvo perkeltas 1937 m., dabartinę Vilniaus ir Žemaitės gatvių sankryžą) matomos pakilumėlės stovėjo Šiaulių evangelikų liuteronų maldos namai. Bažnyčia su neaukštu bokšteliu buvo šios miesto dalies dominantė.
Evangelikai liuteronai Šiaulių paviete pradėjo kurtis jau XVII–XVIII a. Šiaulių ekonomijoje ir Šiauliuose jų bendruomenė ėmė didėti XVIII a. II p., kai 1765–1780 m. ekonomijos administratoriumi tapo Antanas Tyzenhauzas (1733–1785). Jis ėmėsi ūkinių reformų – steigė palivarkus, manufaktūras. Netrukus, 1793 m., buvo įsteigti evangelikų liuteronų maldos namai, o nuo 1800 m. jie veikė Semionovo dovanotame mūriniame name (dab. Vilniaus g. 136). Augant parapijiečių skaičiui ir kylant Šiauliams kaip administraciniam apskrities, Kauno gubernijos šiaurinės dalies pramonės, prekybos centrui, senųjų maldos namų nepakako, todėl atsirado poreikis statyti naujus.
Naujoji evangelikų liuteronų bažnyčia prie turgaus iškilo 1851–1854 m. Jos statyba rūpinosi ilgametis Šiaulių parapijos kunigas Aleksandras Davidas Emanuelis Distonas (Alexander David Emanuel Diston, 1805–1905 / 1842–1895), aukomis, statybinėmis medžiagomis pagelbėjo apylinkių dvarininkai fon der Ropai (von der Ropp), Bufolai (Boufal) ir parapijiečiai.
Jos statybas išsamiai aprašė kunigas: „Nors parapijai Šiauliuose priklausė Semionovo dovanotas namas, kur buvo laikomos mišios, tačiau pastatas buvo senas, o patalpos buvo ant tiek tamsios, kad apsiniaukusią dieną tik prie lango sėdintys galėjo skaityti, nekalbant apie tai, kad langai buvo žemai, gatvės praeiviai uždengdavo pusę lango. [...] Po to, kai buvo suvežtos visos statybinės medžiagos ir iš Sankt Peterburgo gautas patvirtintas projektas, 1851 m. gegužės 24 d. buvo pašventintas mūsų bažnyčios pamatinis akmuo sutuoktinių Balhauzų dovanotame sklype. Statybos darbai vyko sklandžiai pagal numatytą planą ir 1854 m. gruodžio 21 d., po to kai pastatą priėmė Kauno statybos komisija, naująją mūrinę bažnyčią pašventino Kuršo generalsuperintendentas ponas Vilpertas. 1855 m. bažnyčioje iš suaukotų lėšų, kurių rinkimą tarp savo divizijos karininkų organizavo generolas fon Korfas, įrengti gražūs vargonai su 6 registrais, juos įrengė meistras Hermanas iš Liepojos.“ Pamaldos Šiauliuose buvo laikomos 14–17 kartų per metus vokiečių ir latvių kalbomis.
Šiaulių evangelikų liuteronų bažnyčios pastatą, kuris beveik nenukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, to meto valdžia konfiskavo. Pačioje bažnyčioje iš pradžių įkurtas karinis sandėlis, o 1947 m. rugsėjo 5 d. Šiaulių miesto darbo žmonių deputatų tarybos sprendimu pastatas buvo perduotas priešlėktuvinės apsaugos tarnybai. 1951 m. bažnyčios pastatas atiteko miesto Komunaliniam skyriui. 1954 m. sausio 19 d. pastatas pateko į LTSR kultūros ministerijos „Aušros“ muziejaus balansą, bet tų pačių metų balandžio mėnesį nuspręsta bažnyčios pastatą ir aplink jį esantį žemės sklypą perduoti Valstybinei prekybai. 1960 m. pradėjus universalinės parduotuvės statybos darbus, Šiaulių evangelikų liuteronų bažnyčia buvo nugriauta.
Plačiau apie Šiaulių evangelikų liuteronų bažnyčią skaityti čia: http://www.autc.lt
