Šiauliai istorijos šaltiniuose

Virtuali paroda apima beveik aštuonių šimtmečių Šiaulių istoriją, kuri prasideda nuo pirmojo miesto vardo paminėjimo 1236 m. Eiliuotojoje Livonijos kronikoje iki pat XX a. pr. įvykių. Svarbiausi Šiaulių istorijos momentai suskirstyti į 4 laikotarpius: Šiaulių vardo paminėjimai istorijos šaltiniuose, Abiejų Tautų Respublikos laikotarpis, carinės Rusijos valdymo metai ir XX a. Šiaulių istorija. Publikuojame tik pačius įdomiausius ir istoriškai vertingiausius išlikusius dokumentinius ir ikonografinius šaltinius iš Lietuvos valstybės istorijos, Lietuvos centrinio valstybės, Lietuvos ir literatūros meno, Kauno apskrities, Šiaulių apskrities archyvų ir Šiaulių „Aušros" muziejaus rinkinių.

Pirmoje parodos dalyje pristatome Šiaulių vardo paminėjimo šaltinius ir Abiejų Tautų Respublikos laikotarpio dokumentus.

Pirmieji Šiaulių vardo paminėjimai istorijos šaltiniuose

Ankstyviausi žinomi istorijos šaltiniai, kuriuose pirmą kartą minimas Šiaulių miesto vardas, yra saugomi Vokietijos ir Latvijos kultūros paveldo institucijose. Pats svarbiausias šaltinis – XV a. Eiliuotosios Livonijos kronikos Heidelbergo nuorašo kopija, aprašanti 1236 m. Saulės mūšį. Joje pirmą kartą paminėtas vietovardis „Soule" (Šiauliai) (žr. 1 pav.). Kita, ne mažiau reikšminga, 1254 m. Žiemgalos žemių dalybų sutarties kopija iš Latvijos valstybinio istorijos archyvo su pirmą kartą paminėta Šiaulių žeme – „terra Saulen". Ant pergamento išlikę įspūdingi sutarties liudininkų antspaudai: iš kairės pirmas – Rygos kapitulos, antras – Vokiečių ordino magistro, trečias – Rygos dominikonų ordino, ketvirtas – Daugavrygos (Diunamundės) vienuolyno abato (žr. 2 pav.).

Šiauliai Abiejų Tautų Respublikoje (1569–1795)

Abiejų Tautų Respublikoje Šiauliai buvo Žemaitijos kunigaikštystės miestas. Istorikų teigimu, nedidelis, nes XVI a. pab.–XVII a. vid. jame buvo 150–250 kiemų. 1616 m. įsteigus Šiaulių ekonomiją, Šiauliai tapo karaliaus Zigmanto Vazos stalo valdos centru. Ypač miesto reikšmė išaugo XVIII a. II p., kai 1775 m. buvo įkurta Žemaitijos kunigaikštystės Šiaulių reparticija ir iš Telšių perkelti Pilies ir Žemės teismai.

Lietuvos valstybės archyvuose saugoma nemažai dokumentų, atspindinčių 1569–1795 m. Šiaulių istoriją. Seniausias rodomas dokumentas – 1681 m. LDK dvaro asesorių teismo sprendimas iš Upytės pavieto pakamario Andriaus Puzino ir Šiaulių miesto vaito Petro Savickio bylos dėl iždui nesumokėto svaigalų mokesčio – 21 600 auksinų (žr. 3 pav.). 1713 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Augustas II suteikė privilegiją Užvenčio tijūnui Kazimierui Gorskiui – skyrė jį Šiaulių vaitu (žr. 4 pav.). Unikalūs yra Šiaulių miesto savivaldos privilegijų nuorašai iš Lietuvos Metrikos. Tai Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto II 1713 m. Šiauliams išduota privilegija dėl Magdeburgo teisės suteikimo (žr. 5 pav.) ir 1791 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio suteikta savivaldos privilegija Šiauliams su miesto herbu (žr. 6 pav.). Šios privilegijos nuorašas, galutinai patvirtinantis Šiaulių miesto savivaldos teises, aktikuotas 1792 m. Šiaulių žemės teismo knygoje (žr. 7 pav.). Beje, privilegijos originalas kol kas nerastas ir Lietuvos Metrikos nuorašas yra vienintelis žinomas privilegijos tekstas.

Šiaulių žemės teismo knygoje išlikę nuorašai liudija apie tuo laikotarpiu vyravusias problemas ir aktualijas. Tai 1790 m. Žemaičių vyskupo Jono Giedraičio ir Šiaulių prapijos klebono Kazimiero Bukato susitarimo aktas dėl Šiaulių altarijos apsikeitimo į bernardinų vienuoliams priklausiusį namą Šiauliuose (žr. 8 pav.). Be to, išlikęs 1794 m. Žemaičių kunigaikštystės tvarkomosios komisijos sprendimo fragmentas iš bylos tarp Šiaulių magistrato ir Šiaulių ekonomijos valdytojų dėl nesumokėtų mokesčių ir neatliktų prievolių (žr. 9 pav.).

Mokesčių žiniaraščiai ir inventoriai suteikia vertingos informacijos apie tuometinę Šiaulių miesto ekonominio gyvenimo padėtį. Činšo mokesčio žiniaraštis (apie 1765 m.) puikiai atskleidžia tuo metu Šiaulių miesto gyventojų mokamos žemės rentos dydį (žr. 10 pav.). Vertingų žinių suteikia ir 1775 m. Žemaičių kunigaikštystės dūmų tarifas (žr. 11 pav.). Be kitų Žemaičių kunigaikštystės prievolinių valstiečių ūkių, jame pateikiamas Šiaulių miesto dūmų skaičius. 1786 m. (žr. 12 pav.) ir 1789 m. (žr. 13 pav.) Šiaulių miesto inventoriaus fragmentuose yra išlikę detalūs ir tikslūs tų metų turto aprašai. Įdomus istorinis šaltinis iš 1797 m. Šiaulių magistrato einamųjų reikalų protokolų knygos, atspindintis valdžios organų finansinę būklę (žr. 14 pav.).

Abiejų Tautų Respublikos laikotarpio šaltinius papildo „Aušros" muziejuje saugoma Šiaulių apylinkių dvarų medžiaga iš bajorų Nagurskių, Gorskių, Pliaterių, Tiškevičių, Bilevičių, Choromanskių ir kitų didikų giminių sukauptų archyvų. Juose išliko išrašų iš Žemaitijos kunigaikštystės Raseinių ir Šiaulių reparticijų žemės ir pilies teismo aktų knygų, kurie laikytini svarbiais Šiaulių ir Šiaulių krašto istorijos šaltiniais. Dvarų archyvuose esama ir unikalių LDK istorijos dokumentų. Vienas iš jų – tai Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero Vazos privilegija, išduota 1653 m. Varšuvoje Pavenčių laikytojai grafienei Kotrynai Denhofovai. Privilegija patvirtinta LDK didžiuoju antspaudu ir karaliaus Jono Kazimiero parašu (žr. 15 pav.). Išlikusi įdomi vedybų sutartis (žr. 16 pav.), 1708 m. pasirašyta Žemaitijos kunigaikštystės sargybinio Antano Gorskio ir Žemaitijos kunigaikštystės gorodničiaus Aleksandro Bilevičiaus dukters Kristinos, kuri atsinešė 4000 timpų pasagos ir už tai gavo 1/3 Beržėnų dvaro. Sutartis patvirtinta prispaudžiamuoju pareigybiniu Pranciškaus Nagurskio antspaudu. Kai kurie dvarų archyvų dokumentai išsiskiria ne tik turiniu, bet ir antspaudais, patvirtinančiais dokumento tikrumą. Su tokiu išskirtiniu herbiniu Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto valdymo laikotarpio jungtiniu Iždo komisijos ir iždininko Mykolo Bžostovskio antspaudu (žr. 17 pav.) yra 1781 m. J. Nagurskio bylos su S. ir V. Holubais išrašas iš LDK iždo komisijos teismo knygų. Kitame išraše, kuriame Michailas Edikevičius liudija, kad įteikė kvietimus Jokūbui Nagurskiui Kurtuvėnuose, Gorskiams Šaukėnų, Biržuvėnų, Viekšnių dvaruose, uždėtas 1783 m. Žemaitijos kunigaikštystės Šiaulių reparticijos pilies teismo ir žemaičių vyriausiojo seniūno Antano Gelgudo antspaudas (žr. 18 pav.). Neeilinis išrašas iš Vilniaus gubernijos šlėktų knygų – tai Butovičių giminės kilmės diplomas, išduotas 1785 m. Vilniaus gubernijos šlėktystės nustatymo generalinėje sesijoje bei patvirtintas 1819 m. (žr. 19 pav.). Taip pat istoriškai svarbus šaltinis – Žemaitijos kunigaikštystės Šiaulių žemės gyventojų 1794 m. sukilimo aktas, kuriame skelbiama, kad Šiaulių pavietas prisijungia prie Krokuvos vaivadijos ir LDK vaivadijų sukilimo. Aktas inicijuotas Žemaitijos kunigaikštystės pasiuntinio į Varšuvos seimą Pranciškaus Mauricijaus Karpio (žr. 20 pav.).

Ne mažiau svarbus ir naudingas išlikęs kartografinis paveldas, kuris atskleidžia tuometinę geografinę Šiaulių padėtį, susisiekimą su kitais miestais. Vienas iš seniausių situacinių planų – tai 1699–1700 m. kelio žemėlapis nuo Gargždų per Salantus, Jelgavą, Šiaulius į Kuršą ir Kauną. Vienoje kelio atkarpų pavaizduotas Šiaulių miestas (žr. 21 pav.). Šiauliai pažymėti ir kartografo Vindo 1778 m. sudarytame LDK žemėlapyje po Pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (žr. 22 pav.).

Parengė Silva Lengvinaitė