Chaimo Frenkelio vila-muziejus
Venclauskių namai-muziejus
Šiaulių istorijos muziejus
Fotografijos muziejus
Dviračių muziejus
Radijo ir televizijos muziejus
Žaliūkių malūnininko sodyba-muziejus
Poeto Jovaro namas-muziejus
- Titulinis
- Lankytojams
- Virtualiosios parodos
- Virtuali paroda „Pasivaikščiojimai laiku: kalnai ir kalvos Šiauliuose“
- Senosios Šiaulių kapinės
Senosios Šiaulių kapinės
Vakarinės Talkšos ežero pakrantės kraštovaizdyje išsiskiria medžiais apaugusios kalvos – senosios Šiaulių kapinės. Pietvakarinėje senųjų kapinių dalyje, vadinamoje Šv. Jono kalneliu, kaip spėjama, buvo Rūdės upelio ir pelkių juosiamas piliakalnis ir senoji Šiaulių gyvenvietė. Pasakojama, kad kasant kapus buvo randama įvairiausių senienų. Deja, nė viena iš jų nepateko į muziejų ir dabar apie tai, jog čia būta piliakalnio, galime tik spėlioti. Kad XVII–XVIII a. apleistuose piliakalniuose imta laidoti mirusiuosius, nėra nieko išskirtinio. Ne viename Lietuvos piliakalnyje yra įrengtos kapinės, tokie yra Kurtuvėnų (Šiaulių r.), Papilės (Akmenės r.), Raktuvės (Žagarė, Joniškio r.) piliakalniai.
Tuo metu naujos Šiaulių katalikų parapijos kapinės buvo įsteigtos bažnyčios žemėje, ant kalnelio, vadinamo Šv. Jono kalneliu, nes senosios Šv. Petro ir Povilo bažnyčios (dab. Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra) šventoriaus kapinės jau buvo perpildytos ir nebeatitiko sanitarinių reikalavimų. Tiksli kapinių įsteigimo data nėra žinoma. Šios kapinės ir jose stovėjusi medinė koplyčia, kuri sudegė apie 1970 m., istoriniuose šaltiniuose minima jau nuo XVIII a. pab., o 1830 m. inventoriuje kapinėse stovėjusi medinė koplyčia aprašoma tiksliau: „… nuo bažnyčios tiesiai einant į šventorių, kapai, kur parapijos kapinės, ant kurių yra kryžiaus formos koplyčia, į kurią durys dvigubos su geležiniais vyriais ir prancūziška spyna uždaromos. Ji [koplyčia] pastatyta iš apvalių rąstų, altorius – staliaus darbo, jame paveikslas Šv. Jono Krikštytojo ant drobės pieštas. Koplyčioje 6 langai, sukalti iš lentų, stogas gontais dengtas, ant jo kupolas su kryžiumi.“
Vienas iš seniausių antkapinių paminklų su 1801 m. data yra netoli buvusios koplyčios vietos. Prie seniausių kapaviečių priskiriami ir kalnelio šlaituose įrengti mūriniai šeimyniniai rūsiai – koplyčios. Pirmieji rūsiai galėjo būti įrengti XVIII–XIX a. sandūroje, o didžioji jų dalis įrengta XIX a. II p., laidota juose iki pat XX a. vid. Seniausioje kapinių dalyje, ant Šv. Jono kalnelio, daugiausiai buvo laidojama iki Pirmojo pasaulinio karo. Čia palaidoti XVIII a. pab. – XX a. pr. gyvenę miesto gyventojai: amatininkai, mokytojai, kunigai, tarnautojai, paprasti miestelėnai. Apie 1880 m., prilaidojus Šv. Jono kalnelį, pradėta laidoti greta esančiame kalnelyje, stačiatikių kapinių link, ta dalis aptverta akmenine tvora. 1908 m., vėl pritrūkus vietos, katalikų kapinės praplėstos pietryčių kryptimi, Talkšos ežero link. 1944 m. vasarą kapinės nukentėjo sovietų aviacijai bombarduojant miestą. Labiausiai nukentėjo seniausia (pietvakarinė) kapinių dalis, apgriauti šeimyniniai rūsiai ir antkapiai.
Į šiaurę nuo katalikų kapinių esančioje pailgoje kalvelėje XIX a. įkurtos stačiatikių kapinės. Kada tiksliai čia pradėta laidoti, sunku pasakyti. Spėjama, kad šioje vietoje galėjo būti palaidoti Rusijos imperijos kariai, žuvę per 1831 m. sukilimą. Rytinėje kalvelės dalyje buvo palaidoti Rusijos imperijos kariai, žuvę malšindami 1863 m. sukilimą. Ši kapavietė buvo išklota dekoruotomis plytelėmis, centre pastatytas didžiulis antkapinis paminklas-monumentas su stačiatikių kryžiumi viršuje, aplink – betoniniai stulpai, sujungti metalinėmis grandinėmis. 1878 m. kapinių centre buvo pastatyta medinė Švč. Dievo Motinos stačiatikių koplyčia, kuri ne kartą deginta ir nugriauta tik XXI a. 1 deš. Dabar prie stačiatikių kapinių esanti mūrinė bizantinio stiliaus penkiabokštė Šv. Petro ir Povilo cerkvė 1937 m. buvo perkelta iš miesto centro, kur stovėjo nuo 1867 m. Antrojo pasaulinio karo metais stačiatikių kapinių dalies pietrytiniame šlaite buvo užkasti Sovietų Sąjungos karo belaisviai.
Tarp katalikų ir stačiatikių kapinių buvusioje dauboje XX a. pr. laidoti savižudžiai ir laisvamaniai. Senosiose Šiaulių kapinėse nebelaidojama nuo 1959 m.
