Naujas sakralinių paveikslų gyvenimas

Restauruoti Šiaulių „Aušros“ muziejaus eksponatai

Šioje virtualioje parodoje pristatomi 2008–2009 m. restauruoti Šiaulių „Aušros" muziejaus tapybos rinkinio eksponatai. Muziejaus lankytojai dažnai nesusimąsto, kaip atrodė eksponatai prieš patekdami į ekspozicijų ar parodų sales. Beveik 95% jų prieš eksponavimą pakliūva į restauratorių – žmonių baltais chalatais, muziejinių vertybių „gydytojų" – rankas.

Virtualios parodos eksponatus, kurių būklė buvo labai apgailėtina, restauravo Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro (Vilnius) meistrai. Prieš tai eksponatai gulėjo muziejaus saugyklose, jų nebuvo galima rodyti lankytojams, netgi muziejininkai negalėjo jų tyrinėti. Apie eksponatus muziejaus inventorinėse knygose išlikę labai mažai žinių – dažniausiai tik numeriai, o iš kur, kaip, kada jie atkeliavo į muziejų, kas juos nutapė – nežinoma. Netgi pavadinimai užrašyti netikslūs. Pavyzdžiui, šv. Jurgis inventorinėje knygoje buvo įvardytas kaip „Šventoji su šarvais".

Dabar restauruoti paveikslai vėl pradėjo naują gyvenimą. Fotografijose galima pamatyti, kaip eksponatai atrodė prieš restauravimą, atnaujinami ir galų gale restauruoti.

1. DVIPUSIS PAVEIKSLAS (žr. 1–2 pav.)
(D-T 7343)

Tai nežinomo XVIII a. II p. dailininko paveikslas, tapytas aliejine daugiasluoksne alla prima technika ant storos lininės drobės abiejų pusių ir padengtas storu, tamsiu, nelygiu laku. Dvipusė drobė yra 135 cm aukščio ir 98,45 cm pločio. Trys kraštinės apsiūtos galionais, tai rodo prabangą. Vienoje paveikslo pusėje pavaizduota Dievo Tėvo laiminama Šventoji Šeima, kitoje – Švč. Dievo Motina su Kūdikiu. Paveikslas galėjo priklausyti bažnyčiai ar vienuolynui ir būti naudojamas kaip bažnytinė vėliava ar dekoracija.

Kokiomis aplinkybėmis ir kada eksponatas atsirado „Aušros" muziejuje, duomenų nėra. Galbūt paveikslas pateko į pradėtą kurti muziejų arba sovietinės nacionalizacijos laikais. Muziejaus inventorinėje knygoje esantis kuklus 1957 m. įrašas nurodo tik paveikslo pavadinimus ir eksponato numerį, nes sovietiniu laikotarpiu nebuvo galima domėtis tokiais kūriniais ir jų smulkiai aprašinėti.

Dvipusis paveikslas atnaujintas Prano Gudyno restauravimo centre 2008 m. Jo būklė buvo kritiška. Dalis pažeidimų atsirado drobę vyniojant į ruloną, ypač nukentėjo ta pusė, kurioje pavaizduota Švč. Dievo Motina su Kūdikiu, nes ji buvo vyniojama į rulono vidų. Ant dvipusio paveikslo matėsi nešvarumų: storas purvo sluoksnis, vabzdžių ekskrementai, vietomis atrodė lyg aptaškytas kreida. Dažų sluoksnis po laku irgi buvo padengtas storu purvo sluoksniu. Daugelyje vietų tapybos sluoksnis buvo ištrupėjęs su gruntu.

Restauravimo darbai buvo atliekami pagal patvirtintą programą ir tam tikra eilės tvarka. Paveikslą prieš restauravimą fotografavo Vilma Šileikienė, proceso metu ir po restauravimo – Jovita Ambrozaitytė. Biologinius ir cheminius tyrimus atliko Irena Bubinienė ir technologė dr. Laima Grabauskaitė. Pirmosios kategorijos restauratorė Daiva Petrauskaitė (darbų vadovas Algimantas Vaineikis) dezinfekavo, sutvirtino tapybos sluoksnį, išlygino deformacijas, gruntavo, valė nešvarumus ir laką, retušavo akvarele, padengė apsauginiu sluoksniu. Tekstilės restauratorė Danguolė Daugirdienė restauravo galionus. Galiausiai paveikslą įrėmino restauratoriai Linas Lukoševičius, Arūnas Baublys, o „Aušros" muziejaus stalius Vilius Ivoškus pagamino specialų mobilųjį stovą jam eksponuoti.

ŠVČ. DIEVO MOTINA SU KŪDIKIU (žr. 3–7 pav.)

Šios dvipusio paveikslo pusės pavadinimas „Švč. Dievo Motina su Kūdikiu" nėra visai tikslus. Paveikslo kompoziciją geriau atspindėtų pavadinimas „Rožinio įteikimas šv. Dominykui ir šv. Kotrynai Sienietei", nes jame Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu vaizduojama stovinti ant mėnulio pjautuvo. Žemiau esantis Žemės rutulys su kryželiu simbolizuoja Kristaus ir krikščionybės triumfą pasaulyje. Švč. Mergelė Marija įteikia rožinį klūpančiam šv. Dominykui, o kūdikėlis Jėzus – šv. Kotrynai Sienietei. Šv. Dominykas (1170–1221) yra žinomas kaip dominikonų ordino įkūrėjas, misionierius, garsus pamokslininkas, kanonizuotas 1234 m. Paveiksle šalia jo matyti bėgantis šuo – labai dažnas palydovas, simbolizuojantis uolią tarnystę Dievui ir bažnyčiai (lot. k. Domini canus – Viešpaties šuo), ir svarbus šv. Dominyko atributas – Evangelija. Bažnyčios mokytoja, mistikė, dominikonų ordino vienuolė šv. Kotryna Sienietė (1347–1380), kanonizuota 1461 m., nutapyta sudėjusi rankas maldai ir priimanti rožinį iš Kūdikėlio Jėzaus. Išraiškingi šv. Dominyko rankų gestai bei į dangų pakeltos abiejų šventųjų akys pabrėžia vizijinį kūrinio pobūdį.

Šis ikonografinis tipas susiformavo XVII a. italų dailėje. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje šia tema seniausi žinomi paveikslai datojami XVII a. Siužetas ir iš Vakarų Europos perimta tradicinė trikampė schema ypač paplito XVIII a. Paveiksle pavaizduota Švč. Mergelės Marijos galvą puošianti nepaprasto grožio karūna yra vienas iš pagrindinių Švč. Mergelės Marijos, įteikiančios rožinį, ikonografinių motyvų.

Rožinis – svarbi sakramentalija, turinti didelę galią katalikams, kovojantiems su pasaulio blogybėmis. Europoje XV a. išskirtinė teisė platinti rožinį buvo suteikta dominikonams. Jie steigė Rožinio brolijas, vienijančias tiek dvasinio, tiek pasaulietinio luomo atstovus, kurių tikslas buvo aktyviai praktikuoti maldą. Brolijos pradėjo kurtis XVI a. ir tapo labai populiarios. Bažnyčiose jos privalėjo turėti koplyčią ar bent vieną altorių, kuriame pavaizduota Švč. Mergelė Marija ir penkiolika slėpinių, uoliai apmąstomų meldžiantis. Taip pat būtinai turėjo būti pavaizduotas šv. Dominykas, imantis rožinį iš Švč. Mergelės Marijos. Didžiausias vaidmuo, platinant šią temą dailėje, teko dominikonų vienuolijai.

DIEVAS TĖVAS LAIMINA ŠVENTĄJĄ ŠEIMĄ (žr. 8–12 pav.)

Kitoje dvipusio paveikslo pusėje nutapytos šventųjų figūros – Švč. Mergelė Marija, šv. Juozapas ir Jėzus Kristus – atspindi gana vėlai susiformavusį religinės dailės ikonografinį tipą, įvairiomis kompozicijomis Europos tapyboje ir grafikoje pradėtą vaizduoti nuo XV a. Grupinė kompozicija ypatinga ir dėl kitos priežasties – Jėzus Kristus yra ne kūdikis, o paauglys. Jis rankomis laiko praskleistą raudonos spalvos rūbą, kuris dar labiau akcentuoja liepsnojančią širdį. Širdis – krikščioniškos meilės bei tikėjimo simbolis, o liepsnojanti širdis – ypač karšto pamaldumo ir atsidavimo ženklas.

Jėzus Kristus ir šv. Juozapas nutapyti vienplaukiai, o Švč. Mergelės Marijos galvą dengia skraistė. Virš jų galvų pavaizduotas Dievas Tėvas ir Šventoji Dvasia, simbolizuojanti trečiąjį Šv. Trejybės asmenį, bei penkios angelų galvutės su sparnais užbaigia kompoziciją. Sužydėjusi lazda šv. Juozapo rankose – ženklas, kad Juozapui lemta tapti Švč. Mergelės Marijos sužadėtiniu.

Tikima, kad šventasis paveikslas suteikia šeimai ramybę.

Unikalus, paslaptingas paveikslas eksponuojamas „Aušros" muziejaus Aušros alėjos rūmų ekspozicijoje „Valstiečių buitis ir būtis".

2. NUKRYŽIUOTASIS SU DONATORIAIS (žr. 13 pav.)
(D-T 7344)

Paveikslas, kuriame pavaizduotas Nukryžiuotasis ir apačioje apskritimuose donatorių portretai, nutapytas nežinomo XVIII a. dailininko ant lininės naminio audimo, stambiagrūdės drobės aliejiniais dažais. Jo aukštis – 112 cm, plotis – 104. Paveikslas restauruotas Prano Gudyno restauravimo centre 2009 m.

Paveikslo būklė prieš restauravimą buvo kritiška. Jis buvo be porėmio, prikabintas kabėmis prie kartono plokštės. Paveikslo pagrindas susiūtas rankomis iš dviejų vertikalių 67 x 37 cm pločio juostų. Kad paveikslas pailgėtų, prie apatinės kraštinės pagrindo prisiūta įkypa platėjanti 80 cm ilgio juosta. Siūlė plati, su 1 cm pločio pakraštėliais, siūta rankomis. Apatiniame kairiajame paveikslo pakraštyje matėsi ovali skylė (3,5 x 1,5 cm), kuri buvo užlopyta naminio audinio lopu (17 x 12 cm), prisiūtu lininiu siūlu. Lopas atsispaudęs į vaizdinę pusę. Užlankos nevienodo pločio, apsiūlėtos lininiu siūlu, kad neirtų. Jose buvo skylučių, likusių nuo medinių vinių (žr. 14–19 pav.).

Paveikslo tapyba daugiasluoksnė, lygi, figūros išryškintos storesniais dažų potėpiais. Dažų ir raudonos spalvos, plono, lygaus grunto sukibimas blogas. Visame paveiksle gausu autorinės tapybos ištrupėjimų: mažiau pažeista centrinė paveikslo dalis – Nukryžiuotojo figūra, o smarkiai – paveikslo šonuose esančios angeliukų figūros. Tik iš išlikusių smulkių plotelių matyti, kad angeliukai rankose laiko taures. Virš angeliukų esantys įrašai neįskaitomi, bet ypač ištrupėję įrašai kryžiaus apačioje. Dengiamasis paveikslo sluoksnis sunykęs.

Restauruota laikantis tokios tvarkos. Pirmiausia atlikti biologiniai (restauravimo technologė Irena Bubinienė) ir cheminiai paveikslo tyrimai (restauravimo technologė ekspertė dr. Dalia Panavaitė), jis nufotografuotas (Vilma Šileikienė). Paskui paveikslas dezinfekuotas, keletą kartų sutvirtintas tapybos sluoksnis, sutvarkyta reversinė pusė, paruoštos ir prisiūtos naujos užlankos, drobė užtempta ant naujo porėmio, gruntuoti autorinės tapybos ištrupėjimai, nuvalyti nešvarumai, retušuoti autorinės tapybos prarastieji fragmentai, paveikslas nulakuotas ir paruoštas eksponuoti. Visus šiuos darbus atliko pirmosios kvalifikacinės kategorijos tapybos kūrinių restauratorė Teresė Blažiūnienė (žr. 20–25 pav.).

Restauruotas paveikslas buvo eksponuojamas Ch. Frenkelio viloje parodoje „Šventųjų istorijos lietuvių liaudies mene" 2009-02-14–04-12. Šiuo metu jis patalpintas muziejaus fondų saugyklose.

3. ŠV. JURGIS (žr. 26 pav.) 
(D-T 7342)

Paveikslas, kuriame pavaizduotas priklaupęs jaunas gražus riteris – šv. Jurgis, vilkintis prabangiais apdarais, nutapytas nežinomo XIX a. dailininko ant lininės drobės aliejiniais dažais. Šv. Jurgis žvilgsnį nukreipęs į angelą, vienoje rankoje nešantį laurų vainiką, kurį nori uždėti šv. Jurgiui, kitoje – palmės šakelę (laurų vainikas pergalės simbolis, palmės šakelė – šventumo). Antrame paveikslo plane pavaizduotos žmonių kankinimo scenos.

Šv. Jurgis – krikščionių karžygys, kankinys, nuo seniausių laikų gerbiamas ne tik Rytų (šv. Georgijus), bet ir Vakarų Bažnyčios. Vėlyvaisiais viduramžiais Jurgį šventuoju globėju paskelbė Anglija, Venecija, Genuja, Portugalija, Katalonija bei Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Šventasis tapo riteriškumo idealu. Renesanso laikais menininkai išpopuliarino šv. Jurgio atvaizdus Europos bažnyčiose. Šv. Jurgis yra ir antrasis Lietuvos globėjas (po šv. Kazimiero). Jurginių šventę liaudis siejo su gamtos atgimimu, jis garbinamas ir kaip gyvulių globėjas.

Paveikslas restauruotas Prano Gudyno restauravimo centre 2008 m. Jo aukštis – 158,5 cm, plotis – 104 cm. Paveikslo būklė prieš restauravimą buvo labai bloga, nors matėsi, kad kažkada buvo restauruotas. Drobė be porėmio, labai deformuota, suglamžyta, susiūta horizontaliai iš trijų gabalų: viršutinis ir vidurinis – 73,5 cm ilgio, o apatinis – 15 cm. Pakraščiai apibrizgę, buvę perkalti vinutėmis, likusios skylutės aprūdijusios. Visame paveiksle gausu įvairių nedidelių pažeidimų, bet didžiausias iš jų – dešiniajame pakraštyje nuplėštas 6,4 cm pločio ir 92 cm aukščio fragmentas. Paveikslo reversą dengė storas dulkių ir purvo sluoksnis, aversas taip pat buvo nešvarus. Raudonos ochros spalvos, nestoro grunto ir daugiasluoksnės tapybos sukibimas patenkinamas. Lako sluoksnis storas, pabalęs, netolygus, nešvarus, nutekėjęs centrinėje paveikslo dalyje. Matėsi daug įvairaus dydžio dažų ištrupėjimų su gruntu ir labai daug smulkių ištrupėjimų antro plano siužetuose. Ties susiuvimo siūlėmis, kalavijo rankena ir po šalmu dažai atkibę nuo drobės. Paveikslas užkrėstas pelėsiu (žr. 27–31 pav.).

Restauruota laikantis tam tikros tvarkos. Pirmiausia atlikti cheminiai (restauravimo technologė ekspertė dr. Dalia Panavaitė), fizikiniai (tyrėjas Rapolas Vedrickas) ir biologiniai (restauravimo technologė Irena Bubinienė) paveikslo tyrimai. Paskui jį fotografavo Vilma Šileikienė ir Jovita Ambrozaitytė. Vėliau paveikslas dezinfekuotas, keletą kartų sutvirtintas tapybos sluoksnis, sutvarkyta reversinė pusė, paruoštos ir prisiūtos naujos užlankos, drobė užtempta ant naujo porėmio, gruntuoti autorinės tapybos ištrupėjimai, nuvalyti nešvarumai, retušuoti autorinės tapybos prarastieji fragmentai, paveikslas nulakuotas ir paruoštas eksponuoti. Šiuos darbus atliko aukščiausiosios kvalifikacinės kategorijos restauratorė Margarita Šimelionytė.

Dabar paveikslas eksponuojamas Ch. Frenkelio vilos ekspozicijos „Provincijos dvaras" Žaliojoje svetainėje.