„Kovodami dėl savo tautos laisvės ir nepriklausomybės mes kartu kovojame ir dėl viso kultūringojo pasaulio likimo“

„Kovodami dėl savo tautos laisvės ir nepriklausomybės mes kartu kovojame ir dėl viso kultūringojo pasaulio likimo“ 
(Iš pirmojo Prisikėlimo apygardos įsakymo, paskelbto 1948 m. balandžio 1 d.)

Sovietų Sąjungos vykdytos antrosios Lietuvos okupacijos metu pogrindyje vykęs partizaninis karas netruko peraugti į organizuotą ginkluotojo pasipriešinimo judėjimą. 1947 m. rugpjūčio 8 d. netoli Kryžkalnio organizuotas Jungtinės Kęstučio apygardos vadovybės susirinkimas, kuriame svarstyta, kaip geriau palaikyti ryšius tarp dalinių, ir nutarta įkurti naują apygardą. Taip 1948 m. balandžio 1 d. buvo suformuota apygarda, kuri, Jono Žemaičio-Vytauto (kiti slapyvardžiai: Darius, Adomas, Ilgūnas, Matas, Mockus, Tylius, Žaltys) siūlymu, pavadinta Prisikėlimo vardu. Apygarda veikė Joniškio, Šiaulių, Radviliškio, Kėdainių apskrityse ir Kauno apskrities šiaurinėje dalyje. Ją sudarė trys rinktinės:

Lietuvos žalioji rinktinė;
Maironio rinktinė (nuo 1952 m. vasario mėn. – Povilo Lukšio rinktinė);
Voverės rinktinė (vėliau pervadinama į Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinę).

1948 m. lapkričio mėn. Dukto miške (Radviliškio valsčiuje) apygardos štabe vykusiame partizanų vadų pasitarime buvo nuspręsta įkurti naują Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio Prezidiumą (jo pirmininkas – Jonas Žemaitis-Vytautas, atstovavęs Vakarų Lietuvos partizanų (Jūros) sričiai). Dėl geografinės padėties Prisikėlimo apygardos partizanams teko vykdyti išskirtines funkcijas: dalyvauti formuojant partizaninio judėjimo vyriausiąją vadovybę, užtikrinti jos apsaugą ir ryšius su visais Lietuvos regionais.

1948 m. spalio mėn. Prisikėlimo apygardos štabas įsikūrė bunkeryje, įrengtame Radviliškio apskrities Grinkiškio valsčiaus Minaičių (Mėnaičių) kaime, ūkininko Stanislovo Mikniaus sodyboje. 1949 m. vasario 2–22 d. bunkeryje vyko Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame šalia šešių visiems Lietuvos regionams atstovaujančių partizanų vadų dalyvavo ir Prisikėlimo apygardos atstovai Leonardas Grigonis-Užpalis (kiti slapyvardžiai: Žvainys, Krivis, Danys) bei Bronius Liesys-Naktis (kiti slapyvardžiai: Kaukas, Dainius, Ėglis). Buvo sudaryta vyriausioji partizanų politinė ir karinė organizacija – Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS). Prisikėlimo apygarda pirmoji pradėjo praktiškai įgyvendinti LLKS vadovybės priimtus nutarimus. Be to, apygarda buvo atsakinga už tai, kad priimti dokumentai greičiau pasiektų visas Lietuvos partizanų sritis ir apygardas.

Pasikeitus partizanų kovos taktikai ir strategijai, sistemingiau leista Lietuvos partizanų spauda. 1948–1952 m. Prisikėlimo apygardos štabas rengė pogrindinį laikraštį „Prisikėlimo ugnis“. Šiam darbui vykdyti, tekstams rašyti, nuolat buvo juntamas žmogiškųjų išteklių stygius. Juozas Paliūnas-Rytas (kiti slapyvardžiai: Saulė, Audra, Vairas, Tauras, Rimgaudas) 1951 m. sausio mėn. Jūros srities vadui guodėsi: „Nors vienas, bet spaudą leidžiu.“

1950 m. prasidėjo antisovietinio partizaninio karo slopimas. Partizanų materialinę bazę pakirto masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai ir prievartinė kolektyvizacija. Daugiausia nuostolių partizanai patyrė, kai į štabus buvo infiltruoti sovietų saugumo agentai. Dėl to 1952 m. gegužės 20 d. Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vado įsakymu Prisikėlimo apygarda buvo panaikinta.

Fotografijos tikslas – užfiksuoti akimirką ateičiai, t. y. kad pažvelgus į nuotrauką būtų galima pasakyti, jog anuomet gyventa ir elgtasi taip, o ne kitaip.

Nors Antrasis pasaulinis karas baigėsi, bet Lietuvoje baisumai tęsėsi, nes prasidėjo raudonasis teroras. Kovoti su tautą naikinančiais okupantais į miškus išėjo paprasti žmonės, jiems meilė gimtajai žemei buvo didesnė už meilę savo pačių gyvybei. Tai – partizanai, arba vadinamieji miško broliai.

Tarp jų, matyt, buvo nujautusiųjų, jog tikimybė nugalėti blogį maža. Kova bus ilga. Ir kovoti, tikėtina, teks vieniems – be pagalbos iš laisvųjų tautų. O kiekvienas, apsisprendęs kovoti, į pavojų įstums ir sau artimus žmones, šeimas.

Todėl suprato, kad ateities kartoms reikia kažką palikti. Nors šalis buvo okupuota, bet tikėta, kad ji atgaus laisvę – po keliolikos ar keliasdešimties metų. Tad svarbu, kad nebūtų pamiršta, kaip laisvė buvo pasiekta, kaip dėl jos kovota. Kiek dėl jos paaukota gyvybių.

Tai, kad būtina fiksuoti partizaninio karo eigą, kad ši medžiaga turi išlikti ir sulaukti Lietuvos nepriklausomybės, savo įsakymuose mini ir partizanų vadovybė. Prisikėlimo apygardos vado 1949 m. balandžio 7 d. įsakyme rašoma: „Lietuvos partizanai skaitlingose kautynėse, susidūrimuose su okupantais parodė daug didvyriškumo, drąsos ir kitų teigiamų privalumų. Kad laikui bėgant ši brangi medžiaga nežūtų, bet būtų įrašyta į jai prideramų garbingų žygių už Lietuvos laisvę istoriją, surinkus žinias galimai išsamiau ir vaizdžiau aprašyti <...> įvykusias kautynes bei susirėmimus.“

Kaip teigia fotografas Stanislovas Žvirgždas, partizanų fotografijos – tai išskirtinis reiškinys Lietuvos fotografijos istorijoje. Šias fotografijas, pasak jo, galima priskirti karinės fotografijos žanrui, nors realios kovos veiksmų fotografijose beveik nėra.

Be partizaninio karo metais rašytų dokumentų ir leistų laikraštėlių, miško broliai (taip pat jų ryšininkai ir rėmėjai) skolintu fotoaparatu fiksavo savo kovotojo dalią, jų kasdienį gyvenimą, nuolat patiriant žūtbūtinius susirėmimus su sovietinių jėgos struktūrų daliniais.

Kadangi partizaninio karo metais fotografavimasis nebuvo įprastas dalykas, partizanai, ištaikę progą įsiamžinti nuotraukoje, stengdavosi tvarkingiau apsirengti, dailiau susišukuoti. Neretai su tomis pačiomis, geresnėmis, kelnėmis ar batais pakaitomis fotografuodavosi keli partizanai. Nuolat gyvendami bunkeriuose, slapstydamiesi ir dažnai keisdami vietą, kad neįkliūtų priešui, partizanai ne visuomet rasdavo laiko ir turėjo galimybių tvarkytis, palaikyti švarą.

Nemaža dalis partizanų fotografijų, tikėtina, buvo surežisuotos. Jeigu kai kuriose to ir nedaryta, vienareikšmiškai būtų sunku pasakyti, kurioje nuotraukoje atsispindi realus, nesuvaidintas vaizdas. Kad tarp partizanų fotografijų būta surežisuotų vaizdų, liudija iki mūsų dienų išlikę miško brolių prisiminimai. 1948 m. liepos 7 d. Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės partizanas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas (nuo 1949 m. gegužės mėn. antros pusės tapo šios apygardos bei rinktinės vadu) savo dienoraštyje rašo: „Vakar visi fotografavomės. Vaizdavom smarkius darbininkus, nes atsinešėm tam tikslui net dvi rašomąsias mašinėles. Atseit parodėm štabą darbo metu.“

Apie fotografavimąsi savo dienoraštyje rašė ir Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanas, buvęs vokiečių vermachto kareivis Heinrichas Rossemannas-Povas (vėliau nuteistas mirties bausme ir 1952 m. sušaudytas): „Fotografavome savo pasivaikščiojimų vietas, gyvenamąją aplinką. Kai kurie partizanai fotografavosi prausdamiesi, valgydami, valydami ginklus, grupėmis ar po vieną, su ginklais ir be jų. Fotografu vėl buvau išrinktas aš, tačiau fotografavausi ir aš, nes aparatas buvo su automatiniu išlaikymo mechanizmu. Su mumis, apsivilkęs uniforma, fotografavosi ir vienas civilis, kuris buvo atvedęs į pievą ganytis karvę.“

Kartais partizanus fiksuodavo ir asmenys, profesionaliai užsiimantys fotografo amatu. Jei miško broliams jie nekeldavo įtarimų, partizanai patys paprašydavo, kad būtų nufotografuoti. Deja, ne visuomet įtarimų nesukėlęs fotografas būdavo švarus. Maždaug 1949 m. Joniškio valsčiuje fotografu dirbo Juozas Šakmanas, jis neretai fotografuodavo miškuose buvusius partizanus. Jo darytos fotografijos patekdavo ir saugumiečiams, nes Juozo Šakmano vyresnysis brolis dirbo sovietinėse jėgos struktūrose. Kitas Joniškio fotografas Konstantinas Berzinas (Konstantins Berziņš) taip pat bendradarbiavo su sovietinėmis jėgos struktūromis. 1951 m. viena moteris šio fotografo paprašė iš turimų partizanų negatyvų padaryti nuotraukas. Moteriai išėjus, Konstantinas Berzinas apie tai informavo saugumiečius.

Fotografija, pasak Lietuvos partizaninio karo istorijos tyrinėtojo Romo Kauniečio, partizanams buvo viena iš pramogų, skirtų praskaidrinti liūdną bei skurdų gyvenimą miške. Išryškintas fotografijas partizanai dažniausiai nešiodavosi su savimi, tik kai kurie palikdavo jas saugoti artimiesiems, patikimiems žmonėms. Partizanų fotografijos buvo ryškinamos bei daromos paslapčia. Kai nuotraukas padarydavo, fotojuostelę neretai sudegindavo, kad ši nepatektų į saugumiečių rankas.

Kaip teigia istorikas Dalius Žygelis, fotografijas partizanai laikė patikimu dokumentu, liudijančiu jų istoriją. Partizanai suprato, jog ateityje, jei priešas vis dėlto nebus įveiktas, miško brolių veiklą bus stengiamasi visaip menkinti, falsifikuoti. Tad fotografijos bus vaizdinis įrodymas, kad partizanai, kovoję už laisvą Lietuvą, nebuvo paprasti kaimo banditai ar buržuaziniai nacionalistai (kaip juos vadino sovietinės jėgos struktūros).

Vis dėlto partizaninio karo pradžioje partizanai vengė fotografuotis, o kai kuriose apygardose tai išvis buvo draudžiama – ypač fotografuotis didelėmis partizanų grupėmis. Taip pat drausta fotografuotis partizanėms ar ryšininkėms, kad išdavystės ar nelaimės atveju nuotrauka netaptų įkalčiu prieš jas pačias. Nors daugelyje iki mūsų dienų išlikusių partizanų fotografijų galima gerai įžiūrėti partizanų veidus, visgi Amerikos lietuvių laikraščio „Lietuvių dienos“ 1952 m. kovo 15 d. numeryje po publikuota miško brolių nuotrauka rašoma: „<...> paprastai partizanai atvirais veidais nemėgsta fotografuotis, kad sovietai jų neatpažintų ir paskui nekeršytų jų artimiesiems, tačiau ši grupė tokios baimės nebeturi, nes jų visi artimieji sovietų jau sulikviduoti.“

Jei saugumiečiams pavykdavo rasti tokių fotografijų, jie jas dažnai pasiimdavo kaip įrodymą, jog banditai veikia prieš teisėtą (okupantų supratimu) valdžią šalyje. Kartais pakakdavo turėti tik vieną nuotrauką ir už ją buvo galima gauti ilgus metus nelaisvės arba tremties. Taip pat tokios fotografijos naudotos kaip spaudimo (šantažo) priemonė suimtajam prakalbinti. Buvo atvejų, kai saugumiečiai turimas nuotraukas klastodavo (pavyzdžiui, vietoj realaus partizano veido „įkomponuodavo“ agento smogiko veidą).

Vėlesniais partizaninio karo metais fotografuotis pradėta dažniau. Partizanų apygardų vadai nedraudė šios veiklos, nors kai kurie iš jų patys nesifotografuodavo. Tačiau beveik visada vadai partizanams drausdavo rašyti ant fotografijų. Žemaitijos krašto ryšininkė Emilija Stonienė mini, jog būrio vadas leisdavo miško broliams tik pažiūrėti nuotraukas, o vėliau jas paslėpdavo kartu su negatyvais.

Partizanai, gyvendami miškuose, nuolat jautė pavojų. Tad privalėjo visuomet išlikti budrūs, kad nepakliūtų į saugumiečių spąstus ar nelaisvėn. Pirmieji partizaninio karo metai miško broliams buvo lengvesni, nes okupantai dar nebuvo tinkamai pasirengę kovoti su ginkluotu pasipriešinimu iš miškų. Tačiau vėliau, kai sovietų jėgos struktūros perėjo prie suimtų partizanų, jų ryšininkų verbavimo bei infiltravimo taktikos ir nuolat ją tobulino, miško brolių kova labai pasunkėjo. Tačiau, nepaisant pavojų bei grėsmių, partizanai laikėsi tradicijų, nusistovėjusių dar iki karo, kai Lietuva buvo nepriklausoma valstybė. Jie minėdavo Lietuvai svarbias valstybines ir religines šventes, vardo dienas, kartais net vestuves ar santuokas. Kai kuriose nuotraukose matyti partizanai, prie drabužio ar kepurės įsisegę gėlės (pavyzdžiui, bijūno) žiedą. Galima tik spėti (nes partizanai niekur to aiškiai neįvardijo), jog tokiu būdu miško broliai minėjo savo vardo ar gimimo dieną. O galbūt jie taip ateities kartoms perdavė žinutę, jog fotografija surežisuota?

Leonardas Grigonis-Užpalis, tuometis Prisikėlimo apygardos vadas, buvo vienas iš aštuonių miško brolių, kuris 1949 m. vasario 16 d. Minaičių kaime pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaraciją. 1999 m. sausio mėn. ją Lietuvos Respublikos Seimas pripažino kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingą teisės aktą.

Leonardas Grigonis-Užpalis, dar mokydamasis Rokiškio gimnazijoje, Pauliankos vienkiemyje įkūrė pradžios mokyklą. Buvo mokytojas. Kaip prisimena politinis kalinys bei tremtinys Konstantinas Jasinevičius, būtent Leonardas Grigonis-Užpalis, atkūrus Lietuvos valstybę, davė naują pavadinimą įsikūrusiam kaimui. Vietoj Litviniškio palivarko buvo įkurtas Sėlynės kaimas (nes senovėje toje vietoje klajojo sėlių gentis). 1934 m. jo rūpesčiu šiame kaime buvo pastatyta nauja pradinė mokykla. Būsimasis partizanas tapo jos vedėju.

Pasitraukęs į pogrindinę kovą su okupantais, aktyviai prisidėjo prie to, kad būtų sujungtos kelios partizanų rinktinės. 1948 m. liepos mėn. Leonardas Grigonis-Užpalis tapo Prisikėlimo apygardos vadu (vienu iš keturių vadų, ėjusių šias pareigas per visą Prisikėlimo apygardos gyvavimo laiką). Prisidėjo prie partizanų laikraščio „Prisikėlimo ugnis“ leidybos. Žuvo 1950 m. liepos mėn., kai partizanų ryšininkė per tardymą išdavė jo buvimo vietą Daugėliškių miške.

Prisikėlimo apygardos partizanas Kostas (Konstantinas) Liuberskis-Žvainys laikomas vienu iš paskutinių okupuotos Lietuvos teritorijoje veikusių partizanų (skaičiuojama, kad nuo 1960 m. pradžios okupuotos Lietuvos teritorijoje buvo aštuoni tokie partizanai). 1950 m. pavasarį įstojęs į minėtosios apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos „Ąžuolo“ partizanų būrį, nuo saugumiečių slapstėsi iki pat 1969 m. (tų metų spalio 2 d. Akmenės rajono Menčių ir Liepkalnio kaimų apylinkėse jis buvo nužudytas).

Jam, kaip turinčiam aukštesnį išsilavinimą, baigusiam progimnaziją bei Aviacijos puskarininkių lakūnų mokyklą, Juozapavičiaus tėvūnijos vadas Steponas Erstikis-Patašonas (kiti slapyvardžiai: Valius, Papartis) pasiūlė leisti partizaninę spaudą. Kostas Liuberskis-Žvainys sutiko ir netrukus laikraštėliui „Partizanų šūviams aidint“ (vėliau – „Partizanų šūvių aidas“) pradėjo rašyti įvairius eilėraščius, straipsnius, apybraižas ir kt.

Partizanų leista spauda – tai tam tikras ginklas, kurį naudojant stengtasi atsispirti be paliovos brukamai sovietinei propagandai. Lietuvišku spausdintu žodžiu norėta palaikyti tiek kovinį partizanų nusiteikimą, tiek artėjančio išsivadavimo iš raudonojo maro gniaužtų viltį. Miško broliai per savo spaudą informuodavo ir gyventojus apie okupuotos Lietuvos bei užsienio politinę padėtį ir pan.

Nors tarp partizanų fotografijų, kurios išsaugotos iki šių dienų, beveik nėra vaizdų iš tikrų kautynių su sovietinių jėgos struktūrų kariais, visgi iš partizanų prisiminimų, pasakojimų, tekstų žinome, jog jos tikrai nebuvo lengvos. Reikia pripažinti, jog partizanai nebuvo profesionaliai apginkluoti, ne visi netgi buvo apmokyti, kaip elgtis kovos lauke (iš visų partizaninio karo Lietuvoje laikotarpiu kovojusių partizanų tik maža jų dalis turėjo karinį išsilavinimą, 1944–1953 m. partizanų gretose suskaičiuoti tik 105 Lietuvos kariuomenės karininkai) – tad jų kova buvo tarsi Dovydo su Galijotu. Partizanams neretai trūkdavo ginklų, amunicijos (šaudmenų). Kartais, kai partizano ginklas nesuveikdavo reikiamu momentu, tai galėjo lemti jo žūtį. Savo prisiminimuose apie tai rašė Juozas Paliūnas-Rytas: „O tu mano mašinka, mašinka (taip partizanas vadino savo turimą šaunamąjį ginklą – past.) <...>. Nebūtum tu veikusi, – savo mirtį mačiau tikrą.“

Susirėmimai vykdavo miškuose, kuriuose ir gyvendavo ginkluotos kovos kelią pasirinkę miško broliai. Jie gerai žinojo konkretaus miško ypatumus, sunkiau prieinamas vietas, kur buvo galima apsupti ar suklaidinti priešą. Tačiau neretai tekdavo kovoti ne tik su ginkluotu priešu, bet ir gamta. Kautynėms vykstant šaltą žiemos dieną, partizanams ne tik grėsė patekti į priešo nelaisvę ar žūti, bet ir nušalti rankas ar kojas. Toks likimas ištiko 1948 m. kovojusį Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės Mindaugo tėvūnijos „Nemuno“ būrio partizaną Petrą Gadliauską-Deimantą (kitas slapyvardis – Bijūnėlis). Jis per 1950 m. sausio 30 d. vykusį mūšį Zigmo Zakarkos sodyboje nušalo rankas ir pateko į nelaisvę. Buvo nuteistas mirties bausme ir tų pačių metų spalio 20 d. sušaudytas Vilniuje.

Tarp partizano kelią pasirinkusių vyrų nemažai buvo tokių, kurie neturėjo jokios arba tik minimalią patirtį, kaip naudotis ginklu. Tad pasitaikydavo nelaimingų atsitikimų, kai miško brolis dėl patirties stokos sužeisdavo savo kovos draugą arba netyčia nusišaudavo pats. „Audros“ būrio vado Jurgio Petraičio-Švilpino (kitas slapyvardis – Neklausk) užtaisytas ginklas netikėtai iššovė, jo kulka, atsitrenkusi į kelmą, grįžo atgal ir mirtinai sužalojo partizaną (kitur rašoma, jog nelaimė įvyko neatsargiai bandant kulkosvaidį).

Vyrai, kurie iki sovietų okupacijos taikiai gyveno, turėjo trauktis į mišką ir stoti į partizanų gretas ne tik dėl meilės Tėvynei ir noro ginti jos laisvę, bet ir dėl to, kad nereikėtų tarnauti Raudonojoje armijoje. Kai kurie vyrai nenorėjo būti suimti ir pasodinti į kalėjimą. Kad išvengtų Raseinių kalėjimo, iš saugumiečių gniaužtų paspruko ir prie Prisikėlimo apygardos partizanų prisidėjo Stasys Satkus-Šarūnas (kiti slapyvardžiai: Audronis, Džekas, Vytenis). 1949 m. sausio mėn. jis buvo sunkvežimiu vežamas į Raseinius, tačiau pasitaikius tinkamai progai smogė vienam iš jį saugojusių asmenų ir pagriebęs jo automatą šoko į pakelės krūmus. Perplaukęs Dubysos upę sėkmingai pasiekė Ušantų kaimą. Galiausiai nusigavo iki Tautušių miško, kuriame buvo Viktoro Bakanausko-Vytauto vadovaujamas Prisikėlimo apygardos Mindaugo tėvūnijos „Nemuno“ partizanų būrys. Vėliau, kai Viktoras Bakanauskas-Vytautas žuvo (1950 m. Radviliškio rajono Gulbinų kaime), Stasys Satkus-Šarūnas tapo minėto būrio vadu.

Itin daug pavojų partizanams kildavo, kai į jų gretas sovietų saugumiečiams pavykdavo infiltruoti agentus smogikus. Dauguma partizanų, patekusių į nelaisvę, buvo žiauriai tardomi, tačiau savųjų neišduodavo, dėl to sumokėdavo savo gyvybe. Visgi buvo ir tokių, kurie sovietų saugumiečių taikytų tardymo metodų neištverdavo ir atskleisdavo informaciją apie miško brolių slaptavietes, jų ryšius ir kt.

Būtent dėl partizanų bei ryšininkų išdavysčių, jų verbavimo bei infiltravimo į partizanų gretas Prisikėlimo apygarda gyvavo tik ketverius metus.

Išdaviko keliu pasuko partizanai broliai Mockevičiai. Henrikas Mockevičius-Linksmutis (kiti slapyvardžiai: Eimutis, Gediminas) saugumiečiams išdavė Antaną Paliūną-Baublį (kitas slapyvardis – Keleivis) ir jo partizanų stovyklą (apsupus paaiškėjo, kad ji tuščia). Po kurio laiko miško broliai demaskavo išdaviką. Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės Gedimino tėvūnijos vado įsakymu Nr. 21 Henrikas Mockevičius-Linksmutis sušaudytas 1949 m. gruodžio 30 d. Jo brolis Jonas Mockevičius-Vygaudas 1950 m. gruodžio mėn. pateko į saugumiečių nelaisvę ir, neatlaikęs tardymų, išdavė jam žinomą informaciją. Jo išdavystės kaina – penkių partizanų žūtis.

Prisikėlimo apygardos partizanas Juozas Valantinas-Granitas irgi pasirinko būti išdaviku. Į priešo pusę perėjo tuomet, kai apygarda jau buvo išformuota. 1953 m. kovo 13 d. jis kartu su Viktoru Šniuoliu-Vytvyčiu buvo suimtas ir išvežtas į Šiaulius tardymui. Viktoras Šniuolis-Vytvytis reikalaujamos informacijos neišdavė, o Juozas Valantinas-Granitas dar tą pačią dieną saugumiečiams išpasakojo viską, ką žinojo. Vėliau, inscenizavus kautynes, jis buvo sugrąžintas į partizanų gretas kaip saugumiečių agentas smogikas Kaštonas. Miško broliai nieko neįtarė. Taip Juozas Valantinas-Granitas savo išdavikišką darbą vykdė iki pat 1960 m., kai buvo viešai pranešta, jog jis pasidavė sovietų valdžiai.

1952 m. spalio 1 d. partizano Leono Juškos-Kariūno išduotas žūsta (nusišauna) Juozas Paliūnas-Rytas, paskutinis buvusios Prisikėlimo apygardos vadas. Surasti ir sunaikinti jo vadavietę buvo patikėta gydytojui, apie mokslinę karjerą svajojusiam ir dėl to savanoriškai saugumiečiams dirbti sutikusiam, Vytautui Remeikai (agentūrinis jo slapyvardis Čestnyj (liet. – Sąžiningas)). 1952 m. rugsėjo 30 d. jį nušovė Pranciškus Prūsaitis (Prusaitis)-Lapė (kiti slapyvardžiai: Kęstutis, Kiaunė), supratęs, jog šis – išdavikas. Pranciškų Prūsaitį-Lapę sovietinės jėgos struktūros sugavo tik 1962 m. Po metų, liepos 13 d. jis buvo sušaudytas Vilniuje. Pranciškus Prūsaitis-Lapė – paskutinis Lietuvos partizanas, nuteistas mirties bausme.

Parodą parengė muziejininkas-rinkinio saugotojas Artūras Šinkevičius
Teksto bendraautorius – Antanas Jankūnas