Padaliniai

Atgal

„Garso ir vaizdo atkūrimo prietaisai“

Ekspozicija „Garso ir vaizdo atkūrimo prietaisai" įrengta nuo 1982 m. veikiančiame Radijo ir televizijos muziejuje. Nuo idėjos iki veikiančio mechanizmo – taip trumpai galima nusakyti ekspozicijos koncepciją.

Kuriant ekspoziciją, o vėliau, 2002 m. ją atnaujinant, buvo panaudoti vertingiausi muziejuje saugomi eksponatai, geriausiai atskleidžiantys garso ir vaizdo atkūrimo, kitų telekomunikacijos prietaisų vystymosi kelią, padedantys pažinti ir suprasti šių prietaisų veikimo principus ir galimybes.

Pažintis su ekspozicija pradedama nuo mechaninių garso atkūrimo prietaisų. Rodomi XIX a. pab.–XX a. pr. pagaminti muzikos automatai, gramofonai, patefonai. Pažymėtinas pirmasis garso užrašymo ir atkūrimo prietaisas – fonografas, pagamintas 1908 m. JAV remiantis T. A. Edisono (1847–1932) išradimu. Įdomi šio eksponato istorija. Fonografas, kurį muziejui padovanojo šiaulietis Leonardas Buivys, atkeliavo iš Sibiro, kur dar caro laikais už draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą buvo ištremtas jo senelis. Sibire gimęs ir užaugęs Leonardo tėvas, gabus meistras ir konstruktorius Vladas Buivys įsigijo fonografą Omske, o apie 1920 m. kaip didelę vertybę parvežė į Lietuvą.

Pats seniausias šioje ekspozicijos dalyje – XIX a. pab. Vokietijoje pagamintas simfonjonas (žr. 1 pav.).

Radijo raidai Lietuvoje skirtoje vitrinoje eksponuojami pavienių meistrų ir radijo dirbtuvėse bei gamyklose 1922–1990 m. pagaminti radijo imtuvai. Tarp jų – seniausias Lietuvoje, 1925 m. Stasio Brašiškio (1896–1989) radijo laboratorijoje Šiauliuose sukonstruotas ir sumontuotas detektorinis radijo imtuvas. Jį 1996 m. Šiupyliuose (Šiaulių r.) per kraštotyros ekspediciją aptiko muziejininkė Genovaitė Žukauskienė. Jį kaip brangią pažangaus Vizgirdžių kaimo viršaičio Prano Kymanto dovaną išsaugojo šiupyliškis Alfonsas Naumovas.

Unikalus detektorinis radijo imtuvas, apie 1922 m. sukonstruotas ir pagamintas Rusijoje, Nižnij Novgorode, mokslininko ir išradėjo M. A. Bonč-Brujevičiaus radiotechnikos mokslinio tyrimo centre. Juo prieškariu naudojosi šeduvis mokytojas Povilas Kalinauskas.

Eksponuojami ir radijo mėgėjų Vaclovo Vaizbergo, Krizostomo Stonkaus, Vaclovo Paulausko prieškario metais sukonstruoti radijo imtuvai.

Šiaulių bendrovėje „Dubysa" pagamintas lempinis radijo imtuvas (žr. 2 pav.) atvertė gerokai primirštą Šiaulių istorijos puslapį. Ant imtuvo dangtelio buvo metalinė plokštelė su užrašu „Prekybos ir pramonės bendrovė Dubysa, Šiauliai". Niekas neprisiminė, kad Šiauliuose prieš karą būtų gaminti tokie imtuvai. Po ilgų paieškų muziejininkams pavyko išsiaiškinti, kad „Dubysa" ne tik prekiavo dviračiais, motociklais, rašomosiomis mašinėlėmis, įvairiomis elektros ir radijo prekėmis, bet ir bendrovės dirbtuvėse montavo lempinius radijo imtuvėlius.

Ekspozicijoje išvysime 1936 m. Kauno radijo fabrike pagamintą radijo imtuvą „Karadi", iš įvairių Europos šalių tarpukariu į Lietuvą importuotų radijo imtuvų pavyzdžius. Sužinosime, kad olandų „Philips", „Siera", vokiečių „Telefunken", anglų „Ekso" radijo imtuvai kainavo nuo 300 iki 900 litų.

Ekspozicijos puošmena – vokiečių gamybos „Blaupunkt" imtuvas, garsėjęs gera garso kokybe, puikiu dizainu. Daugelį metų jis priklausė garsiam skulptoriui Petrui Rimšai (1881–1961). Prisiminimuose jis rašė, kad gyvenimo saulėlydyje netekus regėjimo, „Blaupunkt" buvo pagrindinis jo informacijos šaltinis.

Gausi 1945–1990 m. įvairių konstrukcijų ir modelių radijo imtuvų kolekcija. Netikėtas eksponatas – žibalinė lempa – termoelektrogeneratorius. Ji tarnavo ne tik patalpoms apšviesti, bet ir radijo imtuvams maitinti.

Atskira vitrina skirta trumpabangininkams. Prisimintas pirmuosius mėgėjiškus abipusius radijo ryšius Lietuvoje 1927 m. atlikęs šiaulietis Balys Tolutis, susisiekęs su Prancūzijos, Ispanijos, Rusijos ir daugelio kitų kraštų radijo mėgėjais. Eksponuojami vertingi prieškario ir šių dienų Lietuvos trumpabangininkų diplomai, radijo ryšio kortelės, radijo inžinieriaus Vytauto Baužio sukonstruoti ir pagaminti prietaisai radijo ryšiams užmegzti. Akį traukia Europos ir pasaulio varžybose pelnyti apdovanojimai. Vienas jų skirtas šiauliečiui J. Paškauskui už pasiektą pasaulio rekordą CQ/RI pasaulio varžybose 2006 m. Unikalus diplomas, kuriuo 1976 m. (žr. 3 pav.) Venesuelos Prezidentas apdovanojo Joną Paškauską ir Joną Tumaitį už pasiektus geriausius rezultatus pasaulinėse varžybose.

Ekspozicijoje atspindėta ir lietuviškų televizorių gamybos istorija, kuri taip pat susijusi su Šiauliais. 1930 m. jau minėtoje St. Brašiškio radijo laboratorijoje jo sukonstruotu televizoriumi buvo priiminėjamos bandomosios televizijos laidos iš Berlyno.

Eksponuojami nuo 1949 m. iki šių dienų Lietuvoje ir kitose šalyse pagaminti televizoriai. Tai Rusijoje apie 1950 m. pagamintas televizorius „KVN-49" – juos dar prisimena Lietuvos televizijos žiūrovai (žr. 4 pav.), „Belorus-5" su radijo imtuvu ir patefonu, Šiaulių televizorių gamykloje 1963 m. pramoniniu būdu pagamintas pirmasis televizorius „Temp-6" bei juos pakeitę populiarūs šiauliečių gaminti „Taurai".

Demonstruojami kilnojamųjų televizijos stočių modeliai, studijinė televizijos aparatūra.

Ekspoziciją užbaigia trumpa telegrafo istorija. Pirmasis laidinis informacijos perdavimo ir priėmimo prietaisas gyvavo ir buvo tobulinamas pusantro šimto metų, o egzistavimą baigė drauge su besibaigiančiu 20-uoju amžiumi, užleisdamas vietą vis labiau įsigalinčiai kompiuterinei technikai. Eksponuojami keli skirtingų modelių telegrafo aparatai. Lankytojai gali išbandyti 1943 m. Rusijoje (žr. 5 pav.) pagamintą telegrafo aparatą, skirtą Morzės ženklams perduoti, bei modernesnį, 1975 m. Čekoslovakijoje pagamintą, telegrafo aparatą.

Ekspozicijos autorė – muziejininkė Genovaitė Žukauskienė, dailininkė – Regina Tamašiūnaitė. Ekspozicijos įrengimą parėmė UAB „Šiaulių Tauro sistemos", UAB „Jung Vilnius", UAB „Omnitel".