Evangelikų liuteronų kapinės

Evangelikai liuteronai iš Latvijos ir Prūsijos Šiauliuose pradėjo kurtis dar XVII a., tačiau palankios sąlygos jų bendruomenei augti Šiaulių ekonomijoje ir mieste atsirado XVIII a. II p., kai 1765–1780 m. ekonomijos administratoriumi buvo paskirtas Antanas Tyzenhauzas (1733–1785), kuris ėmėsi ūkinių reformų: steigė palivarkus ir manufaktūras, o jose dirbti kvietė meistrus iš Rygos ir Vakarų Europos. Į Šiaulius tokiu būdu buvo pakviesti audėjai iš Silezijos. Mieste apie 1772 m. pradėjo formuotis evangelikų liuteronų vokiečių bendruomenė, jie įsikūrė pastatytuose naujuose mūriniuose namuose Fabrikų gatvėje. Manoma, kad XVIII a. pab. ant kalnelio Talkšos ežero pakrantėje įkurtos ir evangelikų liuteronų kapinaitės. Šiose kapinėse buvo laidojami latviai, vokiečiai, o kalnelio papėdėje – savižudžiai, nekrikštai. 1827 m. Šiaulių miestas evangelikų liuteronų parapijai padovanojo 2,5 ha žemės prie kapinių, kur įsikūrė kapinių sargas. Tarpukariu šiaurinėje kalnelio pusėje latvių parapijos lėšomis pastatytame name gyveno kapinių prižiūrėtojas latvis Rovė, kurio iniciatyva buvo nukastas griovys ir užtverta tvora. Prieš Antrąjį pasaulinį karą kapinėse buvo daug betoninių ir akmeninių paminklų su kryžiais. Rovė prie kapinių gyveno iki sovietų okupacijos.

Kapinėse mirusieji laidoti iki Antrojo pasaulinio karo ir per karą. Šalia kapinių, kalnelio pašlaitėje, į iškastus griovius laidoti žuvę vokiečių kariai. Po karo kapinės buvo apleistos, apaugo krūmais. Įsteigus naujas kapines K. Donelaičio gatvėje, artimųjų rūpesčiu į jas buvo perlaidota ir dalis mirusiųjų iš evangelikų liuteronų kapinių.