Ekspozicija

Venclauskių namų-muziejaus ekspozicija pristato Venclauskių šeimos gyvenimą ir veiklą bei XX a. I pusės Šiaulių miesto istoriją. Ekspozicija įrengta Stanislavos ir Kazimiero Venclauskių name, statytame 1925–1927 m. (architektas Karolis Reisonas), kuriame šeima gyveno iki 1944 m.  Venclauskių šeimos namas, tarpukariu neretai vietos gyventojų buvo vadinamas Baltaisiais rūmais.       

Pirmasis pastato aukštas  pasitinka įspūdingais tarpukario laikotarpio sienų dekorais. Tai turtinga art nouveau, taip pat tautinio stiliaus trafaretinė tapyba, kuri retai sutinkama Lietuvoje. Įspūdingas sienų dekoras iš dalies sąlygojo ir pagrindinį ekspozicijos koncepcijos sprendimą – išryškinti restauratorių atidengtą ir atkurtą sienų tapybos grožį. Kadangi Venclauskių šeimos gyvenimas šiuose namuose daugiausia sukosi pirmame aukšte ir pusrūsyje (antras aukštas ir mansarda buvo nuomojami) šiose erdvėse ir pasakojama gausios Venclauskių šeimos istorija.

Ant durų kabanti lentelė su užrašu: „Kazimieras Venclauskis – prisiekusis advokatas“ pakviečia į ekspozicijos pradžią, įrengtą buvusioje asmeninėje advokato zonoje: priimamajame ir reprezentaciniame kabinetuose,  jo miegamajame. Šiose erdvėse pasakojama apie K. Venclauskį (1880–1940) žinomą teisininką, advokatą, vieną iš nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjų, pirmąjį Šiaulių miesto burmistrą, politiką, Steigiamojo Seimo ir Pirmojo Seimo narį, aktyvų visuomenininką ir mecenatą. Čia taip pat pristatoma visuomeninė-kultūrinė Kazimiero ir Stanislavos Venclauskių veikla – draudžiamos lietuviškos spaudos platinimas, pirmųjų lietuviškų vakarų, spektaklių organizavimas, dalyvavimas Didžiosiose Šiaulių gegužinėse, „Varpo“  draugijos veikloje. Venclauskių namai Šiauliuose buvo tarsi kultūrinės veiklos židinys. Čia dažnai svečiuodavosi pirmųjų lietuviškų spektaklių kūrėjai, tautinio atgimimo veikėjai: Žemaitė, Povilas Višinskis, Jonas Jablonskis, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Vydūnas ir kt.

Šalia advokato miegamojo buvusiame  žmonos Stanislavos miegamajame pristatomi Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės (1874–1958)  pagrindiniai gyvenimo ir veiklos momentai. Stanislava – išskirtinė moteris, tikra šiaulietė – kilusi iš bajorų Jakševičių šeimos, gimusi, augusi ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleidusi Šiauliuose. Viena iš pirmųjų lietuvių aktorių ir režisierių, aktyvi visuomenininkė, politikė ir daugiau nei 100 vaikų motina, dažnai dar vadinama Šiaulių motina. Stanislava savo miegamajame beveik niekada nemiegojo viena – čia nakvynę ir prieglobstį dažnai rasdavo du ar trys mažiausi, labiausiai dėmesio reikalaujantys šeimos globotiniai. S. Venclauskienė buvo labai geros širdies, visiems padėdavusi, pamaldi katalikė, tuo tarpu jos vyras Kazimieras – socialdemokratas, laisvamanis. Tai nesutrukdė jiems kartu rūpintis gausia šeimyna. K. ir S. Venclauskiai užaugino ir išugdė per šimtą vaikų, kurie į jų namus patekdavo įvairiausiais būdais.

1940 m. mirus K. Venclauskiui, Stanislava liko našle. Antrojo pasaulinio karo metais namuose įsikūrė vokiečių komendantūra. Venclauskienė su dukromis nepabūgo namuose slėpti ir gelbėti žydus. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, 1944 m. Stanislava Venclauskienė su dukra Danute ir jauniausiu augintiniu Mariumi pasitraukė į Vakarus. Mirė 1958 m. sausio 16 d. Vaterberyje, JAV.

Venclauskiai turėjo dvi savo tikras dukras – Danutę (1903–1999) ir Gražbylę (1912–2017). Danutė palaidota Lietuvių kapinėse Vaterburyje, JAV Konektikuto valstijoje, Gražbylė – Senosiose (Talkšos) Šiaulių kapinėse greta tėvo Kazimiero Venclauskio.  Venclauskių dukterys namuose turėjo savo kambarius, tačiau juose dažnai gyvendavo ir keli priglausti vaikai. Jaunesnioji duktė Gražbyle, buvo įsikūrusi pirmame aukšte netoli tėvo ir dažnai jam talkinusi, vėliau pati tapo garsia teisininke, Šiaulių miesto garbės piliete. Gražbylės kambaryje galima pavartyti jos fotografijų albumą, pamatyti pačiūžas su kuriomis ji čiuožinėjo iki gilios senatvės.

Pirmame aukšte dar galima išvysti taip pat gausiai dekoruotus kitus kambarius (išskiriami pagal restauratorių atkurtus skirtingus sienų dekorus: valgomąjį, vaikų kambarius, svetainę, vonios patalpą). Valgomajame ir svetainėje tvyrojo pati demokratiškiausia atmosfera, niekada netrūko gyvybės ir klegesio. Erdvės, kuriose anksčiau pulsavo intensyvus gausios šeimos gyvenimas, dabar paliktos aktyviai lankytojų veiklai: edukaciniams užsiėmimams, renginiams, parodoms.

Venclauskių namas atitiko visus moderniausius to meto higienos standartus. Name buvo įrengtos vandentiekio ir kanalizacijos sistemos. Pirmame aukšte greta laiptų į pusrūsį, buvo įrengta vonia. Galima apžiūrėti tarpukario laikotarpio įvairius higienos reikmenis, išlikusį autentišką centrinio šildymo radiatorių.

Pusrūsyje pratęsiamas pasakojimas apie Venclauskių šeimos globotinius, taip pat vyresniąją  dukrą Danutę, visada norėjusią būti kuo arčiau jaunimo ir todėl čia pasirinkusią savo kambarį. Vitrinose eksponuojami tarpukario vadovėliai, mokymosi priemonės, žaislai, daugybė globotinių fotografijų. Čia labai mėgsta buvoti patys mažiausi muziejaus lankytojai, nes atranda įvairių atraktyvių veiklų. Pusrūsyje buvo įrengta virtuvė, prie jos buvo rūkykla ir šaltasis kambarėlis maisto produktams laikyti. Dabar šiose patalpose pristatoma Šiaulių maisto pramonė, eksponuojami tarpukario virtuvės reikmenys, indai, įvairūs buities daiktai.

Kitos pusrūsio patalpos skirtos Holokausto ir žydų gelbėjimo temoms. Antrojo pasaulinio karo metais Danutė Venclauskaitė buvo įkūrusi siuvyklą, kurioje įdarbino 70 žydų. Holokausto metais darbas žydams buvo viltis išsigelbėti. Stanislava Venclauskienė su dukromis savo namuose slėpė žydų vaikus, rūpinosi žydų gelbėjimu. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Stanislava Venclauskienė ir jos dukterys Danutė bei Gražbylė buvo apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir Pasaulio tautų teisuolių medaliais. Holokausto temą papildo dailininko Mindaugo Lukošaičio piešiniai.

Į antrą pastato aukštą pakylama našlaitėmis dekoruota laiptine. Simboliška, kad našlaitės motyvas sutinkamas šiame daugybę našlaičių priglaudusiame name. Ekspozicija čia pradedama pasakojimu apie 1929–1936 m. pastate veikusį Danijos karališkąją konsulatą (nuomojosi patalpas iš Venclauskių šeimos) ir kurį laiką čia su šeima gyvenusį prekybininką, Danijos garbės konsulą Vladą Masiulį. Pagrindinėje antrojo aukšto erdvėje pristatomas tarpukario Šiaulių visuomeninis-kultūrinis gyvenimas: Šiaulių dramos teatro, „Aušros“ muziejaus įkūrimas, visuomenės pobūviai, vakarai,  viešieji miesto renginiai.

Nemaža vietos skirta šiuo laikotarpiu sparčiai kitusiam ir modernėjusiam architektūriniam miesto veidui, taip pat papasakojama Venclauskių pastato istorija – 1955 m. Venclauskių namai buvo perduoti  Šiaulių „Aušros“ muziejaus reikmėms. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991 m. Gražbylė ir Danutė Venclauskaitės atgautus tėvų namus  padovanojo Šiaulių miestui su sąlyga, kad pastate visada turi veikti muziejus. 1992 m. pastatas oficialiai pavadintas Venclauskių namais, jam suteiktas nekilnojamojo kultūros paveldo objekto statusas. 2016–2019 m. Venclauskių namai buvo restauruoti ir atnaujinti, kompleksiškai sutvarkyta sodo teritorija, pastatas pritaikytas daugiafunkcei muziejinei veiklai.

Antro aukšto parodinėje salėje ir bibliotekoje-skaitykloje rengiamos įvairios parodos, susitikimai, knygų pristatymai, eksponuojama istorinė literatūra.