Devintajame dešimtmetyje Lietuvos fotografijoje prasidėjo pokyčio laikotarpis. Virgilijaus Šontos cikle „Mokykla – mano namai“ buvo vaizduojama našlaičių, turinčių specialiųjų poreikių, kasdienė patirtis, gvildenamos anksčiau draustos temos ir kvestionuojamos nusistovėjusios socialinės normos. Algirdas Šeškus be baimės metė iššūkį tradicinei Lietuvos fotografijai, motyvuodamas jaunąją kartą imtis novatoriškų, konceptualių ir estetinių metodų. Violeta Bubelytė kūrė konceptualius performansus fotoaparatu, o Alfonsas Budvytis, Remigijus Pačėsa ir Vytautas Balčytis nuo dokumentinių metodų perėjo prie „defektinių“ fotografijų, sukeliančių irimo ir sulėtėjusio laiko suvokimo pojūtį. Panašiai ir Arūnas Kulikauskas bei Giedrius Liagas iš Kauno „Plėšrūnų grupės“, naudodami rastas fotografijas, apmąstė kasdienius objektus ir situacijas.

Parodoje, kurioje eksponuojami Fotografijos muziejaus, Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Lietuvos nacionalinio muziejaus bei privačių kolekcijų darbai, atsispindi įvairialypė ir sudėtinga Lietuvos fotografijos raida, pabrėžiamos individualios naujovės ir nepaliaujamas originalumo bei saviraiškos siekis.