Antrojo pasaulinio karo metai atnešė siaubą visiems Lietuvos gyventojams. Tačiau ypatingai nukentėjo Lietuvos žydų bendruomenė. Holokausto įvykiai ją faktiškai sunaikino. Mažai daliai žydų pavyko išlikti, nes tarp lietuvių buvo žmonių, kurie tuo metu, nepaisydami didžiulės rizikos ir pavojaus savo pačių gyvybėms, gelbėjo savo kaimynus, pažįstamus ar visiškai nepažįstamus žmones. Tarp jų buvo šiaulietė Stanislava Venclauskienė ir jos dukros Danutė ir Gražbylė, įvairiais būdais padėjusios žydams. Tarp jų buvo ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotojas, iš Kupiškio kilęs, Juozas Petrulis, savo namuose priglaudęs ne vieną pagalbos prašantį žydą. Dėl šios savo veiklos jam vėliau teko ir pačiam nukentėti, slapstytis. 1980 m. liepos 7 d. Jad Vašem institutas pripažino Juozą Petrulį (po mirties) Pasaulio tautų teisuoliu.

Pats J. Petrulis šios savo veiklos nelaikė jokiu didvyriškumu, sakydamas, kad tai yra paprasčiausias žmoniškumas. J. Petrulis gimė 1904 m. balandžio 23 d. Rudikuose, Kupiškio raj., mokėsi Biržų gimnazijoje, vėliau Lietuvos universitete. Nuo mažų dienų domėjosi kraštotyra ir etnografija. Kraštietis, Šiaulių „Aušros“ muziejaus įkūrėjas Peliksas Bugailiškis 1938 m. pakvietė J. Petrulį dirbti muziejuje, kur jis rūpinosi etnografinės medžiagos rinkimu, tyrinėjimu, publikavimu ir kt. Prasidėjus nacių okupacijai, J. Petrulis ėmėsi žydų gelbėjimo. Pasklidus žiniai apie jo veiklas, J. Petrulis turėjo palikti Šiaulius ir slapstytis. Pokario metais jis įsikūrė Vilniuje ir dirbo įvairiose kultūros įstaigose. Mirė J. Petrulis 1975 m.