Naujienos

Knygoje „Alkiškių, Šiaulių, Žeimelio evangelikų liuteronų parapijos ir jų archyvai“ publikuojama dr. E. Vasiliausko nuo 2015 m. Lietuvos ir užsienio (Latvijos, Vokietijos) kultūros atminties institucijose (archyvuose, bibliotekose, muziejuose), bažnyčiose (Alkiškių, Žeimelio), organizacijose (Jungtinių Amerikos Valstijų) ir privačių asmenų (Lietuva, Latvija, Vokietija) archyvuose surinkta bei apibendrinta informacija. Pateikti duomenys aktualūs besidomintiems Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios, Lietuvos–Kuršo pasienio apgyvendinimo ir migracijos XVII–XIX a., Lietuvos latvių ir vokiečių diasporos bei krašto istorija.

Paskaitoje dr. E. Vasiliauskas trumpai apžvelgs Šiaulių krašto evangelikų liuteronų bendruomenės istoriją. Evangelikai liuteronai Šiauliuose pradėjo kurtis dar 1772 m., kai Šiaulių ekonomiją administravęs Antanas Tyzenhauzas į įsteigiamas manufaktūras perkėlė audėjus vokiečius iš Silezijos. Netrukus, 1793 m. Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis bendruomenei suteikė maldos namus. Oficialia Šiaulių apskrities evangelikų liuteronų parapijos pradžia laikomi 1800 m., kai Šiauliuose, majoro Pavelo Soimonovo dovanotame name (dab. Vilniaus g. 136).  įsikūrė pastovūs maldos namai. Parapija augo ir netrukus iškilo naujos bažnyčios Joniškyje (1848), Senojoje Žagarėje (1848–1850), Šiauliuose (1851–1854), Alkiškiuose (1860–1865), Mažeikiuose (1911), maldos namai Radviliškyje (1909–1910), koplyčios Pabalvėje (1888–1902) ir Kuršėnuose (1900). Parapija apėmė didelę teritoriją nuo Ventos vakaruose iki Virčiuvio rytuose, pietuose riba ėjo palei Raudėnus–Tytuvėnus–Šeduvą. Nors Šiaulių bažnyčia iki 1932 m. parapijos padalijimo laikyta pagrindine parapijos bažnyčia, tačiau parapijos centras 1838 m. persikėlė į caro valdžios dovanotą Saunorių dvarą (Akmenės r.), o Alkiškių maldos namai tapo pagrindiniai.