Naujienos

Užgavėnės – viena linksmiausių ir archaiškiausių tradicinių lietuviško kaimo švenčių, išlaikiusių senąsias agrarinės magijos tradicijas, žyminti paskutinę žiemos mėsiedo dieną ir artėjantį pavasarį. Seniau per Užgavėnes žmonės vaikščiojo iš namų į namus, dainavo sodybose, bendraudami su kaimynais ir jiems linkėdami gero. Linksmintasi iš širdies – rengtos žirgų lenktynės, laistytasi vandeniu, važinėta rogėmis, suptasi.

„Norime išsaugoti persirengėlių vaikštynių tradiciją, kuri išlikusi tik nedideliuose miesteliuose ar bažnytkaimiuose, o dabar prigyja ir miesto kultūroje. Seniau persirengėliai lankydavo visas kaimo sodybas, o jei į kurią neužsukdavo – šeimininkai labai įsižeisdavo, – pasakoja Šiaulių „Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Sigita Milvidienė. – Tikėjomės, kad lankytojai į Užgavėnes rinksis klegėdami, muzikuodami įvairiais instrumentais ir rakandais. Juk tinka ir terkšlės, ir kleketai, ir smuikai, ir triūbos, ir armonikos, ir visi kiti pučiami, tampomi, virkdomi ar kitaip kankinami instrumentai. Panašiai ir įvyko“.

Apsilankiusiųjų sodyboje neskyrė scenos rampa, nebuvo dalyvių ir žiūrovų. Visi buvo kviečiami būti dalyviais, o svarbiausia – prisiminti senąsias Užgavėnių vaikštynių tradicijas, kai buvo būtina aplankyti ir artimiausius, ir tolimesnius kaimynus linksmai ir sočiai užsigavėti. Juk sakoma: „Mes užsigavėsim, tegul užsigavi mūsų bėdos ir nelaimės“.

Senovėje buvo tikima, kad tik tas, kuris po Užgavėnių kauke liks neatpažintas, tais metais tikrai bus laimingas. Tad per Užgavėnes būtina ateiti su kauke, o muziejaus gaspadinės visus kaukėtus vaišins gardžiais blynais. Jei sotūs būsime per Užgavėnes, tai sotūs būsime ir visus metus. Užgavėnės – tai diena, kai reikia pasilinksminti, pajuokauti, papokštauti, sočiai ir gausiai pavalgyti prieš ilgą Gavėnios laikotarpį.

Kaip ir per visas kalendorines šventes, taip ir per Užgavėnes, mūsų protėviai spėdavo orus: sausa – pavasaris be lietaus, saulėta – geras javų derlius, snyguriuoja – geras linų derlius. Kai kurie šios šventės papročiai nesikeičia jau tūkstančius metų, kiti buvo pamiršti, kai kurie – pritaikyti prie laikmečio aktualijų.

Fot. Edvardas Tamošiūnas