Naujienos

Muziejaus įkūrimo reikšmė, pirmosios patalpos, muziejaus ir Šiaulių kraštotyros draugijos bendradarbiavimas

Šiaulių „Aušros“ muziejus, vienas seniausių Lietuvoje, 2023 m. kovo 11 d. minės garbingą 100-mečio jubiliejų. 1923 m. kovo 11-ąją, švenčiant pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ 40-metį, Šiauliuose buvo įsteigtas muziejus ir pavadintas tuo pačiu vardu. „Aušros“ muziejus nuėjo ilgą ir sudėtingą kelią, bet netgi sunkiausiais istorijos etapais garbingai vykdė savo misiją – saugoti, puoselėti ir skleisti tautos atmintį.

Pasitinkant Lietuvos nepriklausomybės 100-metį, Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune vykdė projektą „Šimtmečio belaukiant: reikšmingiausi Pirmosios Lietuvos Respublikos įvykiai“. Į reikšmingiausių įvykių šimtuką pateko ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus įkūrimas. Šiam įvykiui atiteko 88 vieta. Šis faktas rodo, kad šiandienos visuomenė „Aušros“ muziejaus įkūrimą vertina kaip svarbų jaunos nepriklausomos valstybės įvykį, turėjusį ilgalaikį poveikį visuomenės sociokultūrinei raidai.

Muziejaus įkūrimo iniciatorius ir ilgametis jo globėjas buvo teisininkas Peliksas Bugailiškis (1883–1965 m.). Muziejaus kolekcijos pagrindą sudarė steigėjų dovanoti eksponatai. Nei etatinių darbuotojų, nei patalpų muziejus neturėjo, todėl jo veikla per pirmuosius ketverius metus neišsiplėtė. 1928 m. „Aušros“ muziejus, tuo metu turėjęs 469 eksponatus, buvo perduotas prieš metus įsikūrusiai Šiaulių kraštotyros draugijai. Muziejui paskirtas buvusios pirties pastatas tuometinėje Maišo gatvėje (dabar S. Nėries g., pastatas neišlikęs), kur tų pačių metų gegužės 15 d. buvo atidaryta pirmoji muziejaus ekspozicija. Ji užėmė 3 nedidelius kambarius, raštinė – vieną. Pirmuoju muziejaus vedėju tapo Česlovas Liutikas (1903–1984 m.).

Muziejų išlaikė kraštotyros draugija ir miesto savivaldybė. Prieškarinė „Aušros“ muziejaus ir Šiaulių kraštotyros draugijos veikla buvo neatsiejamos. Apie 1930 m. pradėtos rengti etnografinės ekspedicijos, kurių metu buvo surinkta apie 70 proc. muziejaus eksponatų, sukauptas etnografijos archyvas, fotonegatyvų fondas, didelė dalis archeologijos eksponatų rinkinio. Be Pelikso Bugailiškio ir Česlovo Liutiko, muziejuje dirbo ir bendradarbiavo Balys Tarvydas, Vincas Vaitekūnas, Adomas Vitauskas, Juozas Petrulis, Stasys Daunys, Marijona Čilvinaitė, Albinas Kriauza, Vladas Trinka, Vladas Zdzichauskas, Stasys Brašiškis ir kt. 1930 m. muziejus jau turėjo apie 1 800 eksponatų. Jie sudarė atskiras kolekcijas, o ekspozicijose – skyrius: krašto gamtos, geografijos ir etnografijos, archeologijos ir visuomenės istorijos.

Muziejui darėsi ankšta senose patalpose. Nutarta statyti muziejaus rūmus, sudarytas Muziejaus ir bibliotekos rūmų statymo komitetas. Rūmai turėjo būti pastatyti parke, šalia grafų Zubovų rūmų. Pradėtą statybą nutraukė naujai išrinkta miesto Taryba, motyvuodama lėšų trūkumu mokyklų statybai. Po ilgų derybų buvo nutarta muziejų įkurdinti naujai pastatytame mokyklos pastate Aušros alėjoje. Muziejui paskyrus antrą pastato aukštą ir palėpę, jis buvo perduotas miesto savivaldybei. Kraštotyros draugija liko tik muziejaus tvarkytoja.

1933 m. pradžioje muziejus persikėlė į naujas patalpas. Išsiplėtusi naujoji ekspozicija buvo padalyta į atskirus skyrius: Archeologijos, Etnografijos, Istorijos, Gamtos ir Meno. Muziejus atidarytas 1933 m. gegužės 14 d.

Muziejaus darbuotojai parengė parodas, skirtas 1863 m. sukilimui (1933 m.), senovės knygai (1934 m.), senovės menui (1936 m.), Vilniui (1938 m.) ir kt. Parodų metu buvo skaitomos ir paskaitos. Parodoms pasibaigus, muziejuje likdavo nemaža eksponatų, kuriuos dovanodavo parodų dalyviai.

P. Bugailiškio iniciatyva buvo pradėta leidybinė veikla. Nuo 1930 m. parengtas ir išspausdintas „Šiaulių metraštis“, periodinė informacijos, statistikos ir kraštotyros knyga, iš viso buvo išleistos 5 „Šiaulių metraščio“ knygos – 1930, 1931, 1932, 1933 ir 1938 metais. 1934–1943 m. Šiaulių kraštotyros draugija kartu su „Aušros“ muziejumi leido pirmąjį Lietuvoje kraštotyros žurnalą „Gimtasai kraštas“ (išėjo 31 numeris), kuris laikytinas to meto istorijos šaltiniu. „Šiaulių metraštis“ ir „Gimtasai kraštas“ šiandien yra bibliografinės retenybės.

Šiaulių „Aušros“ muziejus tuo metu buvo vienas didžiausių ir geriausiai tvarkomų provincijos muziejų. Jis buvo gerai žinomas, jame lankydavosi ir sukaupta medžiaga naudojosi garsūs to laikotarpio Lietuvos ir užsienio mokslininkai: prof. Vaclovas Biržiška, prof. Albinas Janulaitis, prof. V. Antonevičius, dr. J. Totoraitis, prof. P. Avižonis, doc. P. Galaunė, prof. I. Grufmanas (Švedija), S. Eriksonas (Švedija) ir kt. Buvo užmegzti ryšiai su užsienio muziejais. Muziejaus eksponatai rodyti Lietuvos ekspozicijose pasaulinėse parodose Paryžiuje 1937 m. ir Niujorke 1939 m.

 Lietuvos mokslų akademijos žinioje. Antrojo pasaulinio karo metai, evakuacija

1940 m., pasikeitus politinei situacijai, pasikeitė ir muziejaus darbo pobūdis. 1940 m. liepos 24 d. naujoji Lietuvos Vyriausybė išleido Kultūros paminklų apsaugos ir viešųjų kultūros muziejų įstatymą. „Aušros“ muziejus buvo įpareigotas savo apygardoje – Šiaulių, Raseinių ir Mažeikių apskrityse – suregistruoti kultūros paminklus ir rūpintis jų apsauga. Muziejaus darbuotojai vyko į minėtų vietovių dvarus, registravo ir gabeno į Šiaulius kultūros vertybes. Tačiau kai muziejuje pritrūko vietos, dalis vertybių buvo užantspauduotos ir paliktos dvaruose. Dėl to kai kurios vertybės sunyko, o kai kurios buvo išgrobstytos. 1940 m. pasikeitė muziejaus statusas. Jis buvo suvalstybintas, 1941 m. kartu su „Gimtojo krašto“ žurnalu buvo perduotas tik įsikūrusios Lietuvos mokslų akademijos (toliau – LMA) Etnologijos institutui. P. Bugailiškis buvo paskirtas pirmuoju šio instituto direktoriumi, o „Aušros“ muziejus tapo mokslo įstaiga. Taip buvo pripažinta, kad muziejaus rinkiniai ir mokslinis etnografinis archyvas bei jų tvarkymas atitiko mokslo įstaigos reikalavimus. „Aušros“ muziejaus priklausymo LMA rezultatas – dalies dokumentų, spaudinių, knygų išgabenimas iš Šiaulių į Vilnių. Šie eksponatai saugomi LMA bibliotekoje, jie išskirstyti į įvairius fondus (Žemaitijos dvarų, Šiaulių miesto valdybos, Pelikso Bugailiškio ir kt.). Tačiau jau 1942 m. vasario 1 d. „Aušros“ muziejus buvo perduotas Švietimo valdybos aukštojo mokslo departamentui. Taip jam buvo sugrąžinta provincijos kraštotyros muziejaus padėtis, sumažinti etatai ir subsidijos.

Per Antrąjį pasaulinį karą „Aušros“ muziejus labai nukentėjo. 1943 m. muziejui buvo liepta išsikraustyti ir užleisti patalpas vokiečių karo ligoninei. Nuo spalio 18 d. iki lapkričio 21 d. muziejus buvo evakuotas, eksponatai išvežti ir paslėpti daugiau kaip 50 vietų Šiauliuose ir miesto apylinkėse. Šiaulių mokslo ir meno centras muziejui suteikė piniginę paramą, už kurią buvo pagamintos dėžės eksponatams sudėti. Dėžės, kurių viduje supakuoti eksponatai bei įdėtas pastarųjų sąrašas, buvo su pridėtu prašymu neatidarinėti dėžių be būtino reikalo, nurodytas muziejaus adresas. 1944 m. liepos mėnesį, artėjant frontui ir kilus panikai, nemažai paslėptų eksponatų liko be globos, nes juos slėpę žmonės pasitraukė į Vakarus. Buvo subombarduotos ir kartu su ten paslėptais muziejaus eksponatais sudegė keletas slėptuvių. Nukentėjo eksponatai, palikti Šiauliuose, ypač Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, „Gubernijos“ alaus darykloje ir kt. Sudegė muziejaus pastatas. Evakuotus eksponatus nebebuvo kur grąžinti, tad jie buvo ir toliau naikinami, grobstomi, nyko dėl blogų saugojimo sąlygų.

Po karo 1945 m. sudaryta Komisija karo nuostoliams nustatyti apskaičiavo, kad muziejaus nuostoliai – 748 tūkst. rublių. Buvo suskaičiuota, kad iš 34 982 eksponatų žuvo 7 203. Tačiau šie skaičiai tik apytikriai. Evakuotų eksponatų nebuvo kur grąžinti: jie buvo naikinami, grobstomi, nyko dėl blogų laikymo sąlygų. Per karą žuvo trečdalis muziejaus eksponatų.

Kultūros ministerijos žinioje. Plėtra (padaliniai, jų veikla)

Po Antrojo pasaulinio karo laikina muziejaus raštinė buvo įrengta P. Bugailiškio name (Žemaitės g. 17). Ten sudėta dalis išlikusių eksponatų. 1950 m. „Aušros“ muziejui buvo paskirta liuteronų evangelikų bažnyčia, buvusi Žemaitės ir Vilniaus g. kampe. Į ją iš laikinų sandėlių ir slėptuvių buvo sugabenti eksponatai. Muziejus ir toliau liko sandėliu neturėdamas vietos ekspozicijai.

1953 m. „Aušros“ muziejų savo žinion perėmė Lietuvos SSR kultūros ministerija. 1954 m. muziejaus direktoriumi paskirtas archeologas Julius Naudužas (1929–1989).

1955 m. „Aušros“ muziejui buvo paskirtas Stanislavos ir Kazimiero Venclauskių namas (Vytauto gatvėje 89)

S. ir K. Venclauskių namas, statytas 1925–1927 m. (architektas Karolis Reisonas), – ryškus tarpukario modernizmo architektūros objektas. Jame Venclauskių šeima gyveno iki 1944 m. 1955 m. namas paskirtas Šiaulių „Aušros“ muziejui. 1959 m. atidaryta pirmoji pokarinė muziejaus ekspozicija, 1963 m. ji buvo pertvarkyta taip, kad atspindėtų Šiaulių krašto ir Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki 1940 m. Ekspozicijoje buvo Archeologijos, Etnografijos, Liaudies meno ir Istorijos skyriai. 1971 m. „Aušros“ muziejaus direktoriumi paskirtas Edvardas Cicėnas (1931–2007 m.), vadovavęs muziejui iki 1997 m. 

1977–1980 m. muziejaus pastatas kapitaliai suremontuotas. Čia įsikūrė Istorijos, Dailės, Archeologijos skyriai su fondais, 1986 m. atidaryta pirmoji muziejaus istorijoje dailės ekspozicija, kurioje buvo rodomi vertingiausi dailės rinkinių eksponatai.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991 m. Gražbylė ir Danutė Venclauskaitės tėvų namus padovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui, bet iškėlė sąlygą – pastatas visada priklausys visuomenei ir jame veiks muziejus. 1992 m. pastatas oficialiai pavadintas „Venclauskių namais“. 1995 m. juose atidaryta pirmoji S. ir K. Venclauskiams skirta ekspozicija, atspindėjusi garsaus tarpukario advokato ir talentingos aktorės bei režisierės šeimyninį bei visuomeninį gyvenimą. Venclauskių šeimos, išauginusios daugiau kaip 100 pamestinukų bei neturtingų vaikų, atminimui muziejaus terasoje 1993 m. atidengta skulptūra „Motinystė“ (skulptorius Antanas Šnaras). 2005 m. namo kieme atidengtas paminklas advokatui Kazimierui Venclauskiui (skulptorius Gintautas Lukošaitis).

2019 m. baigtas įgyvendintas projektas „Venclauskių namų restauravimas ir pritaikymas daugiafunkcei muziejinei veiklai“, finansuotas iš Europos Sąjungos regioninės plėtros fondų ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Pastate įsikūrė Istorijos skyrius. Venclauskių namai vėl atviri lankytojams ir laukia visų, kurie nori pažinti ir kurti Šiaulių miesto istoriją. Restauruotame kultūros paveldo objekte pristatoma Venclauskių šeimos ir Šiaulių tarpukario istorija, rengiamos parodos, organizuojami renginiai ir edukacijos, veikia kūrybinės dirbtuvės, skaitykla. Lankytojus pramogauti vaikų žaidimo aikštelėje ar tiesiog pailsėti, pabendrauti ir įsitraukti į įvairias edukacines bei pramogines veiklas kviečia „Našlaičių sodas“.

Venclauskių namai-muziejus – unikalus Lietuvoje XX a. 3 dešimtmečio privataus gyvenamojo namo interjero trafaretinės tapybos dekoro pavyzdys, daugiafunkcis istorijos ir kultūros pažinimo centras, bendravimo ir laisvalaikio erdvė Šiauliuose.

1966 m. „Aušros“ muziejui buvo grąžintas tarpukariu jam priklausęs pastatas (Aušros al. 47)

Pastatas pastatytas 1933 m. (projekto autorius – inžinierius Vladas Bitė). Jame įsikūrė pradinė mokykla ir „Aušros“ muziejus, pastate veikęs 1933–1943 m. Per karą pastatas buvo apgriautas, sudegęs. 1966 m., kai buvo grąžintas Šiaulių „Aušros“ muziejui, jame įsikūrė Etnografijos skyrius. Iki 1976 m. čia buvo rengiamos parodos, o 1978 m. atidaryta istorijos ir etnografijos ekspozicija (architektas Fridrichas Samukas). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, įrengtos naujos ekspozicijos – etnografijos ekspozicija „Valstiečių buitis ir būtis“, archeologijos – „Šiaulių kraštas nuo seniausių laikų iki XVII a.“, taip pat teminės ekspozicijos: „Linininkystė ir audimas“, „Lietuvos Respublika 1918–1940 m.“, „Atgimimas“, „1941–1953 m. stalinizmo represijos“. Viena salė buvo skirta parodoms.

Nuo 2013 m. pastatas pavadintas  Edukacijos centru, jame buvo įrengtos „Tarpukario pradžios mokyklos“ ir „Amatų trobos“ edukacinės klasės.

2021 m. istorinis muziejaus pastatas Aušros alėjoje 47 baigtas renovuoti. Įgyvendintas projektas „Šiaulių „Aušros“ muziejaus Edukacijos centro pastato rekonstrukcija“, finansuotas  Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis. Jame įkurtas Šiaulių istorijos muziejus, kuriamos modernios ir šiuolaikiškos archeologijos, istorijos ekspozicijos bei atvirų saugyklų ekspozicija, leidžianti pristatyti muziejaus rinkinių „aukso fondą“. Pastate įsikūrė ir Šiaulių istorijos ekspozicijų, Šiaulių regiono muziejinių vertybių skaitmeninimo ir rinkinių apskaitos skyriai. Ekspozicijų kontekstą išplečia edukacinės erdvės bei lauko ekspozicija. Daugiafunkcei muziejinei veiklai vykdyti skirta ir parodų-renginių salė.

1967 m. muziejui perduotas Šiauliuose (Architektų g. 73) esantis Žaliūkių vėjo malūnas

Prieš 130 metų pastatytas Žaliūkių vėjo malūnas šiandien vienas iš nedaugelio Šiaulių istorijos liudininkų. Šis XIX a. pabaigos statinys Šiauliuose yra vienintelis išlikęs ir saugomas medinės architektūros technikos paveldo objektas. Žaliūkių vėjo malūnas yra kepurinis, dar vadinamas olandiško tipo (olenderis). Jis pastatytas apie 1875–1880 m. vokiečio Gustavo Danielio tėvo trijų dešimtinių (1 dešimtinė – 1,0925 ha) žemės plote, nežymioje pakilumoje, neužstotoje miškų ir sodybų, tuometiniame Žaliūkių kaime, nuo kurio ir gavo pavadinimą. Šalia malūno stovėjo malūnininko sodyba – dviejų galų gyvenamasis namas, svirnas ir klojimas. Čia gyveno samdomas malūnininkas. 1940 m. malūnas buvo nacionalizuotas, jo veikla pradėjo strigti. 1957 m. malūnas visai nustojo malti. Apie dešimtmetį Žaliūkių malūnas stovėjo apleistas. 1967 m. jis perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejui. Malūnas buvo suremontuotas ir 1970 m. atidaryta malimo ekspozicija.

2008–2010 m. Lietuvos Respublikos ir Norvegijos fondų lėšomis įgyvendintas projektas „Žaliūkių medinio vėjo malūno restauravimas ir pritaikymas visuomenės reikmėms“. Lankytojai dabar čia gali išvysti atkurtą malūnininko trobą su etnografine ekspozicija ir restauruotą Žaliūkių vėjo malūną, vienintelį Šiauliuose išlikusį XIX a. antros pusės Lietuvos tradicinės medinės architektūros statinį, turintį autentišką grūdų malimo įrangą. 2022 m. sodyboje atstatytas svirnas.

 Žaliūkių malūnininko sodyba-muziejus – etnokultūros, tradicinių papročių ir veiklos bei pramogų erdvė, supama šiuolaikinio miesto. Ištisus metus sodyboje vyksta kasdienis malūnininko šeimos gyvenimas, malami grūdai, kepama duona, vedamos įvairios edukacijos ir ekskursijos, švenčiamos kalendorinės lietuvių liaudies šventės: Užgavėnės, Atvelykis, Kupolinės, Žolinė, Rudens lygiadienis. Sodyba pritaikyta pažintiniam ir kultūriniam turizmui: lankytojų patogumui sutvarkyta teritorija, įrengta vaikų žaidimo ir automobilių stovėjimo aikštelės.

1976 m. prie „Aušros“ muziejaus buvo prijungtas visuomeninis Lietuvos fotografijos meno draugijos Šiaulių skyriaus muziejus

 Fotografijos muziejus buvo įkurtas 1973 m. gegužės 25 d., kai Šiaulių „Aušros“ muziejaus pastate Aušros alėjoje laikinai suteiktose dviejose salėse buvo atidaryta nedidelė LSSR fotografijos meno draugijos globojamo visuomeninio Fotografijos muziejaus ekspozicija. Lietuvos fotografijos muziejaus idėją subrandino ir kartu su bendraminčiais įgyvendino anuomet jaunas fotožurnalistas Antanas Dilys. Tada tokių specializuotų fotografijos paveldo muziejų Sovietų Sąjungoje nebuvo, o pasaulyje jų veikė tik apie tris dešimtis.

1976 m. Fotografijos muziejus perėjo „Aušros“ muziejaus žinion ir tapo šio vieno iš didžiausių Lietuvoje muziejaus skyriumi. Naujose patalpose (Vilniaus g. 140) atidaryta ir pirmoji ilgalaikė muziejaus ekspozicija, pradėtos rengti parodos, tarprespublikiniai fotografijų konkursai, suorganizuoti pirmieji Lietuvoje fotografijos meno festivaliai, vyko fotografijos mokymai, seminarai, konferencijos – muziejus tapo svarbiu fotografijos meno ir paveldo centru. 1983 m. muziejui buvo perduotas ir trečiasis pastato aukštas, visas muziejus pertvarkytas, 1990 m. įrengta nauja Lietuvos fotografijos istorijos ekspozicija, parodų erdvės. Per 2009–2014 m. vykusią rekonstrukciją muziejaus patalpos buvo dar labiau išplėstos ir modernizuotos, šiandien jau užima visą keturių aukštų pastatą miesto centre.

Fotografijos muziejus – vienintelis specializuotas fotografijos meno ir technikos muziejus Lietuvoje, svarbus daugiafunkcis fotografijos centras, kuris saugo ir reprezentuoja reikšmingą beveik 150 000 eksponatų bei muziejinių vertybių Lietuvos vizualiojo paveldo, fotografijos technikos ir įrangos, spaudinių ir dokumentų rinkinius. Nuo 2014 m. modernizuotame muziejuje organizuojamos šiuolaikinės bei istorinės Lietuvos ir užsienio autorių fotografijos parodos, vyksta susitikimai su menininkais, fotografijos tyrinėtojais, edukaciniai užsiėmimai bei kita įvairiapusė šiuolaikiška ir inovatyvi edukacinė bei pramoginė veikla. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir Tatjanos Luckienės-Aldag trišaliu susitarimu 2014 m. muziejuje įkurtas Vito Luckaus fotografijos centras.

Muziejaus stogo terasoje įrengta camera obscura, suteikianti galimybę įžengti į fotoaparato vidų, terasos monokliuose galima pamatyti senųjų Šiaulių panoramas ir palyginti jas su iš terasos atsiveriančiais šiuolaikinio miesto vaizdais. Kasmet muziejuje ir jo terasoje vyksta tradiciniai „Muziejų nakties“, „Tyrėjų nakties“ ir kt. renginiai. Šiuo metu baigiama įrengti ilgalaikė Fotografijos muziejaus ekspozicija „Laisvę fotografijai!“, pristatanti fotografijos raidą nuo jos ištakų iki šių dienų.

1985 m. „Aušros“ muziejui perduotas poeto Jono Krikščiūno-Jovaro namas (Vytauto g. 116)

Mūrinis dviejų aukštų namas statytas tarpukaryje. Jo savininkas Kazimieras Žukauskas 1927 m. čia įsteigė saldainių fabriką „Aušra“. Jame buvo įrengtos modernios mašinos, gaminusios apie 200 rūšių saldainių, šokoladą, marmeladą. 1928 m. fabriko gaminiai žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune pelnė sidabro medalį. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Žukauskai pasitraukė į Vakarus. Gyveno Vokietijoje, vėliau persikėlė į JAV.

1946 m. šį apleistą Vytauto g. namą, Šiaulių valdžiai leidus, pasirinko poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras (1880–1967 m.). Atstatinėjo namą su pažįstamu V. Dapšiu. Poetas su šeima apsigyveno antrame aukšte, o Dapšiai – pirmame. 1980 m., mirus poeto našlei, name nutarta įsteigti muziejų. 1981–1985 m. vyko namo ir jo aplinkos rekonstrukcijos darbai.

1986 m. rugsėjo 25 d. duris atvėrė memorialinis poeto J. Krikščiūno-Jovaro muziejus. Pirmame aukšte veikė poetui skirta ekspozicija, antrajame – atkurti du memorialiniai kambariai. 1992–1994 m. įvyko pirmoji ekspozicijų rekonstrukcija. 1995 m. vasario 10 d. pirmame aukšte atidaryta ekspozicija „Literatūros kūrėjų pasaulis ir likimai“. 2010 m., atlikus antrąją ekspozicijų rekonstrukciją, buvo atnaujinti poeto J. Krikščiūno-Jovaro memorialiniai kambariai, parengti informaciniai stendai apie poeto gyvenimą ir kūrybą. Pirmame aukšte sukurta nauja ekspozicija „XX a. pirmos pusės knygynas“.

1993 m. „Aušros“ muziejui perduota Chaimo Frenkelio vila (Vilniaus g. 74)

Chaimo Frenkelio vila-muziejus su parku ir jį puošiančiu fontanu – išskirtinė erdvė Šiauliuose. Chaimas ir Dora Frenkeliai vilą – dviejų aukštų gyvenamąjį namą – 1908 m. pastatė šalia klestinčio savo odų perdirbimo fabriko. Tai vienas iš nedaugelio Lietuvoje XX a. pradžios moderno architektūros (secesijos, jugendo) statinių, kurio fasade susipina įvairių stilių elementai, autentiškas interjeras žavi medžio apdaila, puošniais lipdiniais. Viloje gyveno Ch. Frenkelio šeima, 1920–1940 m. veikė žydų gimnazija. Per Antrąjį pasaulinį karą rūmuose įsikūrė vokiečių karo ligoninė, vėliau ilgus metus veikė sovietų karo ligoninė.

1993 m. rudenį pasitraukus sovietinei kariuomenei, Šiaulių miesto savivaldybės sprendimu vila perduota Šiaulių „Aušros“ muziejui. 1995–2006 m. etapais vyko Ch. Frenkelio vilos restauravimo darbai. Restauruojant ir pritaikant vilą muziejaus reikmėms buvo stengiamasi kuo labiau atkurti pirminį interjero vaizdą.

2000 m. visuomenė buvo pakviesta į pirmąsias parodas, renginius ir koncertus – Kazimiero Švainausko grafikos darbų parodą, Pelikso Bugailiškio premijos įteikimo iškilmes, Šiaulių senosios muzikos ansamblio koncertą. 2003 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Chaimo Frenkelio vila paskelbta kultūros paminklu. 2003 m. kovo 11 d. restauruotoje vilos dalyje (antro aukšto salėse) atidaryta ekspozicija „Provincijos dvaras“, kurioje iš gausių muziejaus rinkinių dvarų kultūros tema sukurta stilizuota XIX a. pabaigos–XX a. pradžios dvaro aplinka. 2005–2006 m. muziejinė, parodinė, kultūrinė ir koncertinė veikla plėtojosi pirmame vilos aukšte. 2008 m. buvo įrengta ekspozicija „Žydų paveldas Šiauliuose: pirkliai Frenkeliai“, baigta ekspozicija „Provincijos dvaras ir miestas“.  Pastate įsikūrę Dailės, Restauravimo skyriai, įrengtos eksponatų saugyklos.

Trečiame darbų etape 2006–2011 m. buvo atkurtas vilos parkas, suremontuotas buvęs Ch. Frenkelio pirmasis gyvenamasis namas, kuriame įsikūrė muziejaus administracija, Komunikacijos ir rinkodaros skyrius, atstatytas ūkinis pastatas, sutvarkytas parkas, restauruotas fontanas ir vilos tvora.

Ch. Frenkelio vila funkcionuoja kaip istorinis kultūros centras, atveriantis lankytojams daugiasluoksnį Lietuvos ir visos Europos kultūros paveldą, kviečiantis į muziejines ekspozicijas, pateikiantis miesto bendruomenei platų kultūrinių renginių, parodų ir koncertų spektrą. Apsilankymą muziejuje paįvairina ekskursijos, teminės edukacijos, kurios supažindina su odininkystės amatu, dvaro gyvensena ir pan. Lankytojams atviras moderno stiliaus parkas, kuriame 2018 m. Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio proga buvo pasodintas tūkstančio rožių rožynas. Parke kiekvieną vasarą organizuojamas įvairias meno formas pristatantis tarptautinis Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalis.

1993 m. „Aušros“ muziejui buvo perduotas visuomeninis Dviračių muziejus (Vilniaus g. 139)

1980 m. Šiaulių dviračių ir variklių gamykloje „Vairas“ buvo įkurtas visuomeninis Dviračių muziejus. 1985 m. iš gamyklos jis buvo perkeltas į pastatą miesto centre, Vilniaus g. Tuometinėje ekspozicijoje dominavo „Vairo“ gamyklos dviračiai.

1993 m. Dviračių muziejus perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejui. 2004 m. įrengta nauja ekspozicija „Dviratis ir Lietuva“, kurioje eksponatai išdėstyti chronologiškai ir pagal temas: „Didysis tūkstantmečio taikos žygis aplink pasaulį“, „Dviratis išrastas, važiuok oranžiniu“, „Šiaulių dviračių ir variklių gamykla „Vairas“, „UAB „Baltik vairas“ ir kt. 2010 m. pristatyta dar viena tema – „Dviračių sportas Lietuvoje“.

2014 m. kovo mėnesį atidaryta atnaujinta ir modernizuota ekspozicija „Dviratis technologijų pasaulyje“. Joje dera tradicinės ekspozicijos ir naujausios technologijos. Kiekvienas lankytojas čia tampa aktyviu dalyviu, galinčiu susipažinti su dviračio istorija ir išmėginti šios transporto priemonės teikiamas galimybes, pramogas. Pirmame muziejaus aukšte tiek suaugusiesiems, tiek vaikams džiaugsmo suteikia varžybos šiuolaikiniu ir senoviniu dviračiais. Senovinis medinis dviratis sukonstruotas pagal beveik penkių šimtmečių senumo brėžinius. Trečio aukšto ekspozicijoje galima išbandyti plento dviračių sportą, antrame aukšte – paminti netradicinę sporto priemonę – velomobilį. Muziejuje rengiamos įvairios parodos.

Dviračių muziejus – vienintelis Lietuvoje specializuotas muziejus, skirtas dviračio istorijai. Tai vienintelis toks Lietuvoje ir vienas gausiausiai lankomų „Aušros“ muziejų. Ypač dažni svečiai – vaikai. Šiuo metu muziejuje sukaupta daugiau kaip 1 500 eksponatų. Lankytojų patogumui įrengta poilsio zona, sukurta speciali informacinė erdvė.

1994 m. „Aušros“ muziejaus globon perėjo ir visuomeninis Radijo ir televizijos muziejus (Vilniaus g. 174)

Radijo ir televizijos muziejus buvo įkurtas 1982 m. kraštotyrininko Jono Rimkevičiaus iniciatyva, padedant grupelei prieškario radijo mėgėjų. Nuo 1982 m. rugsėjo mėnesio muziejų ėmėsi globoti Šiaulių televizorių gamykloje sudaryta Muziejaus taryba. 1994 m. Radijo ir televizijos muziejus tapo Šiaulių „Aušros“ muziejaus padaliniu, jame sukaupta beveik 5 000 eksponatų. 2002 m., minint muziejaus įkūrimo 20-metį, pristatyta nauja garso ir vaizdo atkūrimo prietaisų istorijos ekspozicija. Ekspozicijoje rodomi seni, bet dar veikiantys gramofonai, muzikinės dėžutės, patefonai, radijo imtuvai, televizijos aparatūra, televizoriai. Ekspozicija nuolat pildoma.

Be nuolatinės ekspozicijos, muziejus dar organizuoja parodas, skirtas įvairiems radijo ir televizijos jubiliejams, tradicinius tarptautinio jaunųjų radijo konstruktorių konkursus, vykstančius nuo 1995 m. Moksleiviams muziejuje vedami edukaciniai užsiėmimai.

Buvę padaliniai

Sovietmečiu ir pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais Šiaulių „Aušros“ muziejui priklausė keletas filialų: Kupiškio etnografijos muziejus, Dionizo Poškos Baubliai Bijotuose (Šilalės r.), Šilalės parodų paviljonas, Povilo Višinskio namas-muziejus (Kelmės r.), Pakruojo dvaras, Karolio Požėlos namas-muziejus Bardiškiuose ir Žeimelio muziejus (Pakruojo r.), Šeduvos kraštotyros muziejus, o 1977–1992 m. ir Parodų rūmai Šiauliuose (šiuo metu – Šiaulių dailės galerija). Dideli atstumai (kai kurie filialai nuo Šiaulių buvo nutolę net per šimtą kilometrų), administracinės priklausomybės klausimai, finansų stygius neleido tinkamai pasirūpinti filialų veikla. Perdavęs šiuos objektus rajonų, kuriuose jie įsikūrę, savivaldybėms „Aušros“ muziejus galėjo susikoncentruoti į Šiauliuose esančius padalinius, ieškoti finansavimo šaltinių jiems rekonstruoti, rengti naujas ekspozicijas, t. y. muziejų paversti modernia kultūros ir atminties institucija, tenkinančia visokeriopus visuomenės poreikius – pažinimo, edukacijos, laisvalaikio praleidimo.

Nauji padaliniai

2017 m. „Aušros“ muziejus inicijavo pirmojo šalyje Lietuvos ugniagesių muziejaus steigimą. Modernaus, visuomenę su gaisrininko profesija supažindinsiančio muziejaus steigimui pritarė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos bei Kultūros ministerija. Muziejus bus įkurtas Senojoje Šiaulių gaisrinėje (Gaisrininkų g. 3), pastatytoje 1927 m. pagal architekto Karolio Reisono projektą. Tai vienas seniausių išlikusių gaisrinės pastatų Lietuvoje. Pagrindiniais muziejaus eksponatais taps 2014 m. Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos valdybos „Aušros“ muziejui perduoti buvusio Šiaulių ugniagesių muziejaus eksponatai su priešgaisrinės saugos ir gelbėjimo autotechnikos kolekcija, kurios vertingiausia dalis – 28 specializuoti ugniagesių automobiliai. Kolekciją papildys ir „Aušros“ muziejaus eksponatai. Kuriamo muziejaus tikslas – ne tik sukurti visuomenei patrauklią ugniagesių veiklą pristatančią erdvę, bet ir šviesti visuomenę apie gaisrų kilimo priežastis, mokyti apsisaugoti ir apsaugoti kitus gaisro metu. Bendradarbiaujant su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu, muziejuje bus įsteigtas specialus mokymų centras, kuris teiks metodinę ir praktinę pagalbą kultūros paveldo objektų valdytojams apsaugos ekstremaliose situacijose klausimais.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus šiandienos pagrindinės veiklos kryptys

Šiaulių „Aušros“ muziejus nuolat keičiasi ir modernėja, tai vienas didžiausių ir įvairiapusiškiausių Lietuvos muziejų, turintis 8 padalinius, kurie nuosekliai atnaujinami ir pritaikomi daugiafunkcėms muziejinėms veikloms.

Šiuo metu „Aušros“ muziejuje saugoma per 280 tūkstančių eksponatų, yra 5 specializuotų muziejinių rinkinių skyriai: Istorijos, Etnografijos, Dailės, Fotografijos ir Šiaulių istorijos ekspozicijų.

1996 m. įregistruota muziejaus leidykla, išleidusi beveik 100 stambesnių ir smulkesnių muziejaus rinkinius pristatančių bei informacinių leidinių. Dar tarpukariu pradėtoje formuoti specializuotoje bibliotekoje skaičiuojama daugiau kaip 20 000 vnt. leidinių.

 2001 m. įsteigtas regioninis „Aušros“ muziejaus Restauravimo centras (nuo 2021 m. –skyrius), kurio pradžia 1993 m., kai buvo įkurta archeologinių dirbinių konservavimo laboratorija. 2005 m. Restauravimo centras persikėlė į naujas, specialiai įrengtas patalpas Ch. Frenkelio viloje.

Vykdant Lietuvos integralios muziejų informacinės sistemos (LIMIS) diegimo nacionalinį projektą, 2010 m. „Aušros“ muziejuje buvo įkurtas vienas iš trijų šalies regioninių skaitmeninimo centrų – Šiaulių regiono muziejinių vertybių skaitmeninimo centras (nuo 2021 m. – skyrius), kuruojantis kultūros paveldo skaitmeninimo veiklas regione. „Aušros“ muziejus pradėjo dalyvauti tarptautiniuose skaitmeninio turinio sklaidos projektuose „AthenaPlus“ ir „Europeana Photography“. Skaitmeninimo srityje Lietuvoje „Aušros“ muziejus užima lyderio pozicijas. 2014 m. muziejaus eksponatų apskaitą perkėlus į LIMIS sistemą, šiandien yra suskaitmeninta daugiau, nei 1/3 muziejaus eksponatų, o jų peržiūrų skaičius per metus siekia beveik tris milijonus.

Pastaraisiais metais įgyvendinti stambūs tarptautiniai istorinės atminties aktualizavimo projektai:

Paroda ir katalogas „1863 metų sukilimas: veidai, vardai, istorijos“, skirtas 1863-ųjų sukilimo 150-mečiui; dalyvavo Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos muziejai ir paveldo institucijos; vykdytas 2013–2015 m.;

Paroda ir parodos knyga „Nepriklausomų valstybių – Lietuvos ir Latvijos – kūrėjai Mintaujos gimnazijoje“, skirtas Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybių 100-mečiams; dalyvavo Lietuvos ir Latvijos muziejai bei paveldo institucijos; vykdytas 2016–2018 m.;

Paroda „Antanas Rimavičius „Dievui ir žmogui“ ir leidinys, skirti kunigo ir savamokslio skulptoriaus A. Rimavičiaus 150-mečiui; dalyvavo Lietuvos, Baltarusijos ir Latvijos muziejai bei paveldo institucijos; vykdytas 2017–2018 m.;

Paroda ir parodos katalogas „Susitikimas: dailininkės Sofija Romerienė ir Ona Römerienė“; dalyvavo Lietuvos ir Latvijos muziejai bei paveldo institucijos; vykdytas 2019–2020 m.

Muziejų garsina ir 1998 m. įsteigta muziejaus įkūrimo iniciatoriaus Pelikso Bugailiškio premija, kuri skiriama už darbus ir veiklą muziejininkystės bei kraštotyros, kultūros ir mokslo srityse, taip pat darbus, įprasminančius P. Bugailiškio vardą.

Gražia miesto ir regiono tradicija tapo nuo 2004 m. vykstantis tarptautinis Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalis; 2005 m. pradėtas vykdyti tarptautinis projektas „Muziejų naktis“, kuris „Aušros“ muziejaus iniciatyva nuo 2016 m sujungė visus miesto muziejus. Paminėtina, kad per 100 „Aušros“ muziejaus veiklos metų sulaukta apie 6,5 milijono apsilankymų.

Pastarųjų trijų dešimtmečių „Aušros“ muziejaus veikla neatsiejama nuo muziejaus direktoriaus Raimundo Balzos (šias pareigas eina nuo 1997 m.). Subūręs kvalifikuotų muziejaus darbuotojų kolektyvą, sumaniai vadovaudamas muziejui ir aktyviai reikšdamasis visuomeninėje veikloje (2005–2021 m. vadovavo Lietuvos muziejų asociacijai) R. Balza pasiekė, kad „Aušros“ muziejus Lietuvos muziejininkystės kontekste yra matomas, žinomas, išsiskiria iš kitų muziejų kryptinga veikla panaudojant valstybės investicijų programos lėšas, Europos Sąjungos paramą, pirmauja muziejinių vertybių apskaitos apimtimis LIMIS (į sistemą įvesta per 100 tūkstančių muziejaus eksponatų aprašų), aktyviai dalyvauja šalies muziejų eksponatų fondo vertės nustatymo procese, kuris 2022 m. iš esmės buvo baigtas. Muziejaus padaliniai renovuojami, rekonstruojami. Juose iš gausių ir įvairaus pobūdžio muziejaus rinkinių kuriamos inovatyvios šiuolaikiškos ekspozicijos, vykdomos edukacinės, kultūrinė veiklos.