Chaimo Frenkelio vila-muziejus
Venclauskių namai-muziejus
Šiaulių istorijos muziejus
Fotografijos muziejus
Dviračių muziejus
Radijo ir televizijos muziejus
Žaliūkių malūnininko sodyba-muziejus
Poeto Jovaro namas-muziejus
Naujienos
Dr. Birutės Avižinienės paskaita „Teatrinė Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės veikla“
2024 m. spalio 18 d., penktadienį, 15 val. Venclauskių namuose-muziejuje vyks Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Moderniosios literatūros skyriaus mokslo darbuotojos dr. Birutės Avižinienės paskaita „Teatrinė Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės veikla“ parodoje „Tarpukario moters portretas“.
Šiais metais sukanka 120 metų, kai Šiauliuose, Liaudies auditorijoje (dabar Šiaulių miesto savivaldybės pastato dalis) 1904 m. spalio 31 d. buvo suvaidintas pirmas viešas lietuviškas spektaklis Antano Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“. Šiame spektaklyje vaidino abu Venclauskiai: Stanislava ir Kazimieras. Stanislava atliko pagrindinį – Agotos – vaidmenį, Kazimieras vaidino Bekampį. Stanislava buvo ir spektaklio režisierė. Šis spektaklis buvo didelis įvykis to meto carinių Šiaulių gyvenime. Pirmą kartą nuo scenos legaliai sklido lietuviška kalba. Iki to buvo nueitas ilgas kelias, įvairiais būdais kovota dėl lietuviškos kultūros ir kalbos.
Rengiantis spektakliui, net afišų, programų atspausdinimas sukėlė tam tikrų problemų, nes spaustuvė, kurioje tuo metu buvo spausdinami tekstai rusų ar kitomis kalbomis, neturėjo reikalingų lietuviškų ženklų. Kaip rašo amžininkai, spektaklis Šiaulių visuomenėje sukėlė didžiulį sujudimą. Neįprasta buvo žinoti, kad spektaklis bus lietuviškas, kad vaidins lietuviai. Neįprasti buvo tuo metu ir spektaklio skelbimai rašyti ne tik rusiškai, bet ir lietuviškai. Į spektaklį susirinko įvairi publika: buvo čia ir dvarininkų, ir darbininkų, ir ūkininkų. Visus suvienijo noras prisiliesti prie artimos širdžiai kultūros. Bilietai buvo nepigūs – 5 rub. 22 kapeikos, tačiau išparduoti jie buvo dar trys dienos iki spektaklio.
Tad prisimenant šį spektaklį ir pagrindinę jo aktorę bei režisierę Stanislavą Jakševičiūtę-Venclauskienę, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Moderniosios literatūros skyriaus mokslo darbuotoja dr. Birutė Avižinienė skaitys paskaitą „Teatrinė Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės veikla“, kurioje aptars Stanislavos teatrinę veiklą, pirmųjų lietuviškų vakarų ir spektaklių organizavimą, to meto moterų įsijungimą į kultūrines veiklas. Kaip sako mokslininkė „Išskirtinis Stanislavos gyvenimas, kuriame visuomet liko dėmesys teatrui, leidžia pasvarstyti ir XX a. pirmos pusės moterų galimybes veikti teatro srityje“.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Stanislava Venclauskienė buvo išskirtinė savo laikotarpio asmenybė, palikusi ryškų ir šviesų pėdsaką gimtojo miesto ir šalies istorijoje. Gimė Stanislava 1874 m. liepos 9 d. Šiauliuose bajorų Jakševičių šeimoje. Ji augo patriotiškoje aplinkoje. Abu tėvai dalyvavo 1863 m. sukilime. Stanislavos tėvas Jonas Jakševičius, tik laimingai susiklosčius aplinkybėms, išvengė mirties bausmės. Patriotiška veikla garsėjo ir Stanislavos mama Marija Rudavičiūtė. Tad mergaitė, nors augo cariniu laikmečiu, nuo pat mažens brandino meilę gimtajam kraštui ir jo žmonėms. Paaugusią vienintelę dukrą tėvai išleido mokytis į Rygą, mergaičių gimnaziją. Tuo metu Šiauliuose mergaičių gimnazijos dar nebuvo, o ji norėjo mokytis. Dar vienas drąsus šiaulietės bajoraitės žingsnis – baigus gimnaziją rinktis aktorystės meno mokslus. Stanislavą traukė teatrinė veikla, jai atidavė gražiausius savo gyvenimo metus. Būtent teatrinėje veikloje ji realizavo savo kūrybiškumą, išreiškė patriotinius jausmus, meilę Lietuvai. Per šią veiklą Stanislava įsitraukė į lietuvių tautinį atgimimą. 1899 m. rugpjūtį Palangoje ji kartu su Gabriele Petkevičaite-Bite rengė ir režisavo pirmąjį viešą lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“, kuriame Stanislava atliko ir pagrindinį vaidmenį.
1902 m. Stanislava susituokė su jaunu teisininku Kazimieru Venclauskiu (1880–1940), o 1903 m. šeima sulaukė pirmagimės dukters Danutės (1903–1999). Stanislava ir toliau buvo aktyvi lietuviškų kultūrinių ir teatro veiklų organizatorė bei dalyvė. Šiauliuose, kur XX a. pradžioje virė aktyvus kultūrinis gyvenimas, Stanislavai buvo kur reikštis – Didžiosios Šiaulių gegužinės, lietuviški vakarai, dainos, dramos ir muzikos draugija „Varpas“. Iki Pirmojo pasaulinio karo buvo daug nuveikta. Karo metus Stanislava su dviem savo dukromis – Danute ir Gražbyle (1912–2017) – bei būreliu globotinių praleido pasitraukusi į Rusiją, kur buvo saugiau. Kazimieras tuo metu buvo mobilizuotas. Po karo sugrįžusi į gimtuosius Šiaulius ir į taip išsvajotą jau nepriklausomą Lietuvą Stanislava, kaip ir daugelis to meto šviesuolių, kūrė naują, prasmingą ir gražų gyvenimą. Ne tik sau, bet ir kitiems. Savo namais, savo gerove ji dalinosi su kitais, augindama našlaičius ir vaikus iš nepasiturinčių šeimų. Būdama aktyvi visuomenės narė, Stanislava neapleido ir kitų veiklų. Tarpukariu ji – ir kultūrinių veiklų dalyvė, ir visuomenininkė. Drąsiai įsitraukia ir į visai naują to meto moterims veiklą – politiką. Ji viena iš keleto moterų, tarpukariu išrinktų į Šiaulių miesto tarybą. Stanislava Venclauskienė savo gyvenimo pavyzdžiu padarė įtaką ne tik savo dukrų, bet ir globotinių pasirinkimams. Deja, vėl užklumpa karas. Nacių okupacijos metai praleisti Šiauliuose, gelbėjant žydus. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, 1944 m. Stanislava ryžtasi pasitraukti iš Lietuvos. Kartu su dukra Danute ir keliais globotiniais keletą metų sunkiomis sąlygomis ji praleidžia Vokietijos pabėgėlių stovyklose, kol emigruoja į JAV. Čia Stanislava praleido savo likusius gyvenimo metus iki mirties 1958 m. Ji palaidota Voterberio lietuvių kapinėse.
Įėjimas nemokamas.
Renginio metu bus fotografuojama / filmuojama viešinimo tikslais.
