1863 m. sukilimo tikslai ir organizatoriai

1863–1864 m. sukilimas – tai ilgai laukta ir subrandinta ginkluota kova. Galima sakyti, kad ji yra 1794 m. suorganizuoto Tado Kosciuškos sukilimo ir 1830–1831 m. įvykusio sukilimo tęsinys. Rusijos imperijos pralaimėjimas Krymo kare (1853–1856) įžiebė lenkų ir lietuvių patriotams viltį, jog galbūt bendromis pastangomis pavyks atkurti šalies valstybingumą. Ėmė kurtis slaptos organizacijos, kurios turėjo savo tinklus Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos teritorijose. Patriotai nebuvo vieningi, jie išsiskaidė į „baltųjų" ir „raudonųjų" judėjimus ir atstovavo ne tik skirtingiems socialiniams sluoksniams, bet ir kėlė skirtingus politinius tikslus. „Raudoniesiems" vadovavo demokratinių pažiūrų atstovai: Zigmantas Sierakauskas (žr. 1–2 pav.), Konstantinas Kalinauskas (žr. 3 pav.) ir Antanas Mackevičius (žr. 4–12 pav.), jų daugumą sudarė valstiečiai, kurie pasisakė už ginkluotą kovą ir siekė lygių teisių visiems visuomenės sluoksniams. „Baltiesiems" atstovavo Abiejų Tautų Respublikos bajorai, šlėktos, vengę ginkluotos kovos. „Baltiesiems" vadovavo Jokūbas Geištoras (žr. 13 pav.), Romualdas Traugutas (žr. 14 pav.), Aleksandras Oskerka (žr. 15 pav.). Vis dėlto jie visi turėjo bendrą tikslą – atkurti XVIII a. pab. prarastą respubliką. Ši idėja atsispindi įspūdingame kartuše – puošniai įrėmintoje skydo pavidalo plokštumoje su įkomponuotu sukilimo herbu (žr. 16 pav.). 1863 m. sukilimo vadovybės – Tautos tarybos – sprendimu sukilimo herbe buvo pavaizduoti 3 tautų – lenkų, lietuvių ir rusėnų – simboliai: Erelis, Vytis ir šv. arkangelas Mykolas.

Rengiantis sukilimui, buvo formuojama karinė hierarchinė sukilėlių organizacijos struktūra, besiremianti administracinio teritorijų suskirstymo principu, pagal kurį karinės sukilėlių organizacijos struktūros viršūnėje buvo vaivadijos su vaivadijų kariniais viršininkais. Jiems buvo pavaldūs pavietai su pavietų viršininkais, o šiems turėjo paklusti sukilėlių būrių vadai. Vadovaujantį personalą daugiausiai sudarė buvę kariškiai. Tikėtina, kad kiekvienas būrys galėjo turėti savo vėliavą su sukilimo simbolika, taip pat skiriamuosius sukilėlių ženklus (žr. 17–18 pav.).

Sukilimą buvo nutarta pradėti 1863 m. pavasarį, bet caro valdžia, nenorėdama leisti pasiruošti iki galo sukilimo vadovybei, išprovokavo sukilimo pradžią anksčiau. 1863 m. sausio mėn. pirmojoje pusėje buvo paskelbtas rekrutų šaukimas į kariuomenę. Todėl sausio 22 d. Centrinis tautinis komitetas Varšuvoje, pasivadinęs Laikinąja tautine vyriausybe, išleido manifestą Lenkijoje, o vasario 1 d. Lietuvos provincijos komitetas – Lietuvoje. Manifestas kvietė į kovą įsitraukti visus visuomenės sluoksnius. Prie jo buvo paskelbti ir 2 dekretai: dėl baudžiavos panaikinimo ir dėl bežemių valstiečių, dalyvavusių sukilime, aprūpinimo žeme. Sukilimo vadovybė įvairiems raštams rašyti naudojo spaustuvėles, spaudus su sukilimo simbolika (žr. 19–21 pav.).

Caro valdžia labai stengėsi žmones atgrasinti nuo sukilimo. Valdžios įstaigos platino nurodymus, karikatūras, įsakymus, atsišaukimus, kuriuose kvietė nedalyvauti sukilime, bausti asmenis, renkančius pinigus ir kitokius dalykus sukilimui, ragino neplatinti ir neklausyti jokių pasakojimų apie sukilimą (žr. 22 pav.), tačiau sukilimas plėtėsi ir greitai apėmė visą šalį: vyko mūšiai, susidūrimai su okupacine kariuomene.