Archeologinė paroda „Lietuva prieš tūkstantį metų. Praėjusio gyvenimo pėdsakai“
Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui skirta paroda Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veikė iki spalio 17 d.
Parodą rėmė Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondas, Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija ir Šiaulių miesto savivaldybė.
Koks buvo pirmasis Lietuvos tūkstantmetis, kokius pėdsakus Lietuvos žemėje paliko jos gyventojai? Į šiuos klausimus daugiausiai atsakymų žino archeologai, po trupinėlį renkantys informaciją ir iš gabaliukų dėliojantys praėjusio gyvenimo vaizdų mozaiką.
Būtent prieš tūkstantį metų Lietuva pateko į Europos akiratį. Suaktyvėjo karo žygiai, vienijosi baltų gentys, ėmė plėstis prekybiniai ryšiai, atsirado naujų darbo įrankių, ginklų, papuošalų formų. Tai – turtingiausias ikikrikščioniškos Lietuvos laikotarpis. Prieš tūkstantį metų krikščionybė jau beldėsi į Lietuvos duris, bet žmonės dar ilgai garbino pagoniškus dievus. Žinių apie ikikrikščioniškas šventyklas ir stabus yra labai nedaug. Lietuviški vietovardžiai sako, kad dievai buvo garbinami alkakalniuose, giriose, laukuose, upių, pelkių ir ežerų pakrantėse. Šventais laikomi ąžuolai, dievų garbei buvo deginama ugnis ir aukojamos aukos.
Praėjusiame tūkstantmetyje, kaip ir šimtus metų iki tol, žmonės gimė, augo, gyveno nedidelėse gyvenvietėse, gynėsi nuo priešų piliakalniuose, meldėsi dievams šventvietėse, laidojo mirusiuosius kapinynuose. Jų gyvenimo pėdsakai čia, greta mūsų, tik juos dažniausiai slepia keli žemės sluoksniai. Archeologiniai kasinėjimai yra pagrindinis informacijos šaltinis, teikiantis žinių apie gyvenimą Lietuvoje praėjusio tūkstančio metais.
Parodos eksponatai – akivaizdus įrodymas, kas iš to praėjusio gyvenimo liko šiandien. Iš gyvenvietėje stovėjusio rąstinio namo per tūkstantį metų teliko tik tamsi dėmė, iš geležies lydymo krosnelės – perdegęs molinis padas ir krūvelė šlako, iš palaidojimo – kapo duobės kontūras, griaučiai ir metalinės įkapės.
Aiškiausiai iš visų archeologijos paminklų plika akimi matomi piliakalniai. Tačiau ir čia žemė dengia sudėtingas medines ir akmenines pylimų konstrukcijas, piliakalnio aikštelėje stovėjusių pastatų liekanas, gynybinėje sienoje įstrigusius geležinius strėlių antgalius ir ietigalius.
Kilus pavojui mūsų protėviai brangiausius daiktus slėpdavo – užkasdavo žemėje. Lobis, jei šeimininkas jo neišsikasė, taip ir guli žemėje. Dažniausiai tai – metaliniai papuošalai, brangūs ginklai. Pelkėse paskendę guli ir kitą prasmę turintys daiktų lobiai – tai dievams skirtos aukos.
Lietuva prieš tūkstantį metų buvo kitokia, bet ji vis dar čia, po žeme, kuria vaikštome ir šiandien – gerbkime šį palikimą, teigia parodos rengėjai.
Informaciją apie parodą teikia Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus vedėja Audronė Šapaitė, tel. +370 41 52 43 86, mob. tel. +370 61 44 09 33.