„Provincijos dvaras ir miestas XIX a. vid.–XX a. vid.“

Ekspozicija „Provincijos dvaras ir miestas XIX a. vid.–XX a. vid.“, įrengta Ch. Frenkelio viloje, susideda iš dviejų dalių: antrame vilos aukšte rasite ekspoziciją „Provincijos dvaras“, o pirmame – ekspoziciją „Provincijos miestas“.

Ekspozicijoje „Provincijos dvaras“ sukurta stilizuota dvaro aplinka, atspindinti dvarininkų buitį, kasdienybę, jų kultūrinius bei meninius poreikius. Pristatomos 8 salės: 4 galerinės (Rytų meno, Karalių, Dvarininkų portretų ir Galerija) ir 4 interjerinės (Biblioteka, Geltonoji ir Žalioji svetainės bei Valgomasis).

Karalių galerijoje eksponuojama 16 LDK didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių portretų, nutapytų XVIII a. pab.–XIX a. pr. (žr. 1 pav.).

Kartu su šiais portretais eksponuojamas ir Vilniaus meno mokyklos atstovo Vincento Smakausko (1797–1876) Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stepono Batoro portretas – vienintelis Lietuvoje visafigūris šios istorinės asmenybės atvaizdas.

Galerijoje rodomos ir 2 kontušo juostos. Viena iš jų išausta XVIII a. II p. prancūzų audėjų Lione pagal iš Lenkijos atsiųstus užsakymus. Šia juosta puošėsi Jokūbas Ignas Nagurskis (1734–1790), Kurtuvėnų bažnyčios fundatorius, Šv. Stanislovo ir Baltojo erelio ordinų kavalierius, vienas iš turtingiausių Žemaitijos ir LDK žemvaldžių. Kita juosta sukurta Jono Modžarskio 1770–1780 m., išausta iš natūralaus šilko, aukso ir sidabro siūlų Slucko manufaktūroje LDK. Tai klasikinis kontušo juostos pavyzdys, priskiriamas prie itin vertingų „liedintų“ juostų rūšių.

Pateikiama dalis Girkautų lobio, rasto 1972 m. Šiaulių r., Raudėnų apyl., Girkautų k.: Lietuvos ir Lenkijos valstybės monetos (šeštokai, timpos, auksinai) ir kitų valstybių pinigai – Prūsijos, Švedijos, įvairių Vokietijos kunigaikštysčių, nepriklausomų miestų ir pan. (žr. 2 pav.).

Dvarininkų portretų galerijoje pristatomi Šiaurės Lietuvos dvarininkų Gorskių, Burbų, Gruževskių, Pšeciševskių, Pliaterių, Riomerių portretai, daugiausia tapyti XVII a.–XX a. pr. vietos meistrų (žr. 3, 4 pav.). Išskirtini dvarų galerijose retai pasitaikydavę vaikų portretai – Michal'o Liszkiewic'iaus M. Janavičiūtės portretas ir Johan'o Nepamuk'o Hueber'io tapyti Adolfo Pšeciševskio (1832–1888), Teodoro Broel-Pliaterio (1835–1899) (žr. 5 pav.) bei nežinomo berniuko ir nežinomo jaunuolio portretai.

„Aušros“ muziejus turi 10 dailininko Johan'o Nepamuk'o Hueber'io (1802–1885) XIX a. vid. sukurtų portretų. Tai švelnia realistine maniera nutapyti, gerai portretuojamojo charakterį ir nuotaiką perteikiantys darbai.

Muziejuje saugomas dailininkės Sofijos Riomerienės (1885–1972) 84 paveikslų rinkinys. Šioje galerijoje eksponuojami jos vyro Eugenijaus ir dukters Elenos portretai. S. Riomerienė buvo profesionali dailininkė, dailės mokėsi Vilniuje, Krokuvoje, Miunchene ir Paryžiuje. Gyveno Tytuvėnų dvare, kuriame turėjo savo kūrinių galeriją.

Galerijoje galima pamatyti ir italų skulptoriaus Giovanni Bologna (1524–1608) skulptūrą „Sabinės pagrobimas“. Tai manierizmo stiliaus skulptūros pavyzdys.

Dvarininkų portretų galerija atspindi ne tik Lietuvos bajorų asmenybes, jų tipažus, interesus, bet ir portretų raidą ir stilių, sukūrimo aplinkybes ir paplitimą.

Bibliotekoje (žr. 6 pav.), kuriai dvare teko svarbi vieta, eksponuojami istoriniu ir meniniu požiūriu vertingi nežinomų vietos dailininkų XVII a. tapyti Lauryno Mykolo Odlianickio-Počobuto ir Marijonos Daumantaitės-Siesickytės-Počobutienės, Kolainių karmelitų vienuolyno fundatorių Jono Adamkavičiaus ir jo žmonos Onos Adamkavičienės bei vyskupų ir dvasininkų J. A. Giedraičio, S. J. Giedraičio, A. Tiškevičiaus, J. D. Lopacinskio portretai. Bibliotekoje daug XVII–XX a. enciklopedijų, teologijos, gamtos mokslų, istorijos knygų lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų kalbomis, retas ir vertingas XVI a.–XVII a. pr. G. Braun'o ir F. Hogenberg'o „Pasaulio miestų atlasas“ bei A. Kozlovskio „Kražių kolegija“ – vienintelis peizažas, įamžinęs šią garsią mokyklą Lietuvos provincijoje (žr. 7 pav.).

Bibliotekos atmosferą švelnina bydermejerio stiliaus baldai ir įvairios smulkmenos: suvenyrinė dėžutė, rašalinės, stalinė lempa, laikrodis, Gorskių šeimos fotografijos, Daujotų giminės medis.

Dvaruose šalia reprezentacinių salių buvo ir mažesnių kambarių, kuriuose vyko intymesnis gyvenimas. Ekspozicijoje šį gyvenimą atspindi Geltonoji ir Žalioji svetainės. Tokiuose kambariuose dvarininkai leisdavo šiokiadienius.

Geltonojoje svetainėje (žr. 8 pav.) – moters kambaryje – puošnumą ir prabangą kuria baroko ir rokoko stiliaus rašomasis stalas-sekreteras, tualetinis staliukas, komoda, indauja, paveikslų rėmai. Moterišką atmosferą dar labiau sustiprina XVIII a. indaujoje eksponuojami tualeto reikmenys: pudrinės, kvepalų flakonėliai, įvairios dėžutės ir skulptūrėlės. Subtilumu išsiskiria komoda: intarsija ir inkrustacija perlamutrinėmis kriauklėmis sukurtas smulkus paukščių ir gėlių ornamentas. Svetainės jaukumą papildo danų kilmės dailininko J. Juel'io (1745–1802) gėlių natiurmortai bei XVII a. italų dailininko F. Albani (1578–1660) paveikslas „Europos pagrobimas“ ir Vilniaus meno mokyklos profesoriaus P. Smuglevičiaus (1745–1807) paveikslas „Charono laivas“ – mitologinės tematikos kūriniai.

Visai kitokios nuotaikos ir stilistikos yra Žalioji svetainė (žr. 9 pav.) – vyro kambarys. Joje vyrauja medžioklės, karo temos. Pagrindinis svetainės akcentas – ginklų kolekcija. Eksponuojami apsauginiai (šalmas, krūtinšarvis, šarvinė apykaklė), šaltieji (špagos, durklai trumpais arba lenktais smailėjančiais ašmenimis) ir šaunamieji (šautuvai, pistoletai, revolveriai) ginklai. Seniausi kolekcijos ginklai yra pagaminti XVII a. Išsiskiria dvikovų pistoletas, gausiai puoštas raižytu ornamentu.

Vyro kambario aplinką padeda atkurti XIX a. masyvūs tamsios spalvos baldai: iškiliu reljefišku augaliniu ornamentu dekoruota komoda, ažūriniu ornamentu puoštas lošimo staliukas su minkštasuoliais bei spinta, 3 įspūdingo dydžio graviūros, išraižytos garsaus prancūzų dailininko B. Picart'o (1673–1733) pagal tapytojo C. le Brun'o darbus. Vyro solidumą atspindi kišeniniai laikrodžiai, pypkės. Svetainėje rodomi stiklo, bronzos, sidabro dirbiniai turėjo ne vien praktinę paskirtį, bet ir buvo naudojami kasdienei aplinkai puošti (žr. 10 pav.).

Iš Žaliosios svetainės patenkama į Galeriją, kurioje pristatomi Vakarų Europos meistrų darbai – peizažai, portretai, buitinės scenos: B. P. Ommeganck'o (1755–1826) „Peizažas su avimis“ (žr. 11 pav.), L. Loffler'io (1827–1898) „Tėvų atsisveikinimas su jaunąja“, A. Ricci (1854–?) „Buitinė scena“ (žr. 12 pav.), J. V. Genisson'o (1805–1860) „Barokinės bažnyčios vidurinioji nava“ ir kt. Rodomos 2 antikinių skulptūrų kopijos – G. Volpato (1732–1808) „Komedijos mūza Talėja“ bei „Epinės poezijos mūza Kaliopė“ (žr. 13 pav.). Galerija atkuria dvaruose buvusių galerijų vaizdą, liudija dvarininkų meninį skonį ir išsilavinimą, jų domėjimąsi europinėmis vertybėmis.

Rytų meno galerijoje eksponuojami vaizduojamojo ir taikomojo meno rinkiniai iš Tolimųjų Rytų. Į Europą jau nuo XVI a. pab. eksportuota kiniškų ir japoniškų daiktų. XIX a. pab., pasibaigus Japonijos izoliacijai nuo išorinio pasaulio, informacijos srautas ir prekės, kurios pasiekė Europą, paskatino japoniškų daiktų maniją. Pradėtos kaupti kolekcijos bei rengti ekspozicijos. 1940 m. nacionalizavus Santeklių dvarą (Viekšnių vls., Mažeikių apskr.), iš jo į muziejų pateko 21 Edo epochos (1603–1868) japonų graviūra. Šią unikalią graviūrų kolekciją į Lietuvą iš Paryžiaus parsivežė menininkė Ona Bagnickaitė. Rytų meno galerijoje eksponuojamų graviūrų autoriai – Ando Hiroshige (1797–1858), Utagawa Kunisada (Toyokuni III) (1786–1865), Sinsuke Kiyonaga (1752–1815) (žr. 14 pav.), Katsukawa Shunsen (1790–1823), Katsushika Hokusai (1760–1849), Keisai Yeisen (1790–1848), Kikugawa Eizan (1787–1867), Takahashi Hiroaki (1871–1945). Graviūrų kolekcija labai stilinga ir vientisa. Joje atsispindi pagrindiniai žanrai: portretas, peizažas, buitinis žanras.

Galerijoje eksponuojamą taikomosios dailės rinkinį daugiausia sudaro fajansas ir porcelianas iš Kinijos (žr. 15 pav.). Tai išskirtinės, sudarančios vieną visumą, greičiausiai toje pačioje Chingų epochos menininko dirbtuvėje pagamintos vazos, vazonai, lėkštės, dubenys iš grafienei Jadvygai Potulickaitei-Hutten-Čapskienei priklausiusio Beržėnų (Šaukėnų vls., Šiaulių apskr.) dvaro. XIX a. II p. šie indai ne tik atliko savo funkciją, bet ir tiesiog puošė interjerą, rodė jų savininkų susižavėjimą egzotiškomis kultūromis.

„Provincijos dvaro“ ekspoziciją užbaigia Valgomasis. Jame pristatomos XVIII–XIX a. žymiausių Vakarų Europos porceliano manufaktūrų kolekcijos – tai pietų, kavos servizai, įvairūs pavieniai porcelianiniai ir fajansiniai daiktai. Eksponuojami stiklinių taurių komplektai, sidabriniai stalo įrankiai bei secesijos stiliaus baldai: indauja, kėdės, krėslai, triumo.

Valgomojo puošmena – serviruotas pietų stalas (žr. 16 pav.). Ant jo puikuojasi XIX a. I p. Sevro porceliano manufaktūroje sukurtas pietų servizas: sriubinė, padažinės, padėkliukai su kojelėmis, įvairių formų vazos bei lėkštės. Servizas dekoruotas ažūriniais ir auksu tapytais augaliniais motyvais baltame fone bei aukso raidėmis įrašytomis monogramomis „JSJ“. Be servizo, ant stalo stovi bespalvio stiklo taurių komplektas su šonuose išgraviruotomis karūnomis ir monogramomis „JJB“, krištolinės žvakidės bei sidabriniai stalo įrankiai.

Indaujoje (žr. 17 pav.) eksponuojamas XVIII a. II p. Meiseno porceliano manufaktūros pietų servizas: sriubinė, padažinė, prieskoninė, ąsotėlis grietinėlei, sviestinė, lėkštė ir puodelis su lėkštute. Įspūdingas Sankt Peterburgo imperatoriškojo porceliano fabriko kavos servizas. Kavinukas, ąsotėlis grietinėlei, cukrinė, puodeliai ir lėkštutės dekoruoti tapytais Pietų Europos peizažais ir aukso spalvos augaliniais ornamentais mėlyname fone. Gausi Meiseno, Vienos, Berlyno, Anglijos bei Prancūzijos porceliano manufaktūrose sukurtų puodelių kolekcija.

Valgomojo sieną puošia 5 dekoratyvinės lėkštės, kuriose pavaizduoti Nikolajaus Vasiljevičiaus Gogolio poemos „Mirusios sielos“ veikėjų portretai. Jas sukūrė brolių Kuznecovų fabrikas XX a. pr.

Šioje salėje eksponuojami daiktai byloja apie XIX a. II p.–XX a. I p. Lietuvos provincijos dvaro kasdienybę, bajorų luomo grožio supratimą bei skonį. Dauguma daiktų yra iš Šiaurės Lietuvos – Beržėnų, Renavo, Kelmės ir kitų – dvarų.

Vilos pirmame aukšte įkurta ekspozicija „Provincijos miestas“.

Šiauliai – provincijos miestas? Taip, tik pačia bendriausia teiginio prasme, kaip Lietuvos miestas, nutolęs į šiaurės vakarus nuo laikinosios sostinės Kauno (Vilnius tuo metu buvo okupuotas lenkų). Šiauliai tapo tikru Šiaurės Lietuvos kultūros centru ir išlaikė XX a. pr. suformuotą pramonės centro įvaizdį. Mieste buvo pagaminama apie 85% visos Lietuvos odos, 60% avalynės, 75% linų pluošto ir 35% saldainių.

Ekspozicijoje pirmiausia patenkama į stilizuotą Gatvę. „Šiauliams Vilniaus gatvė turi tą pačią reikšmę, ką ir Kaune Laisvės alėja. Nuo Milšteino kavinės ligi Nuroko banko plaukia minia, kai jūros vilnys. Vakare čia alkūnėmis reikia skinti sau taką. Šiauliečiai gatvių šlifuotojai neužsileidžia kauniškiams; eina, zuja, stumdosi, flirtuoja, spjaudo saulėgrąžas ir koliojasi.“ („Sekmadienis“, 1930, Nr. 48) (žr. 18 pav.).

Iš daugybės to meto Vilniaus g. vaizdų eksponuojamas išdidintas Maušos Ordmano 1930 m. išleistas atvirukas, o Gatvės grindinio fragmentas sukurtas iš autentiškų tašytų akmenų, kuriais tarpukariu buvo išgrįsta Vilniaus g. Unikalūs eksponatai – emaliuotos valstybės ir draudimo įstaigų, AB alaus „bravoro“ „Gubernija“ iškabos, gatvių pavadinimų lentelė ir namo numeriai.

Gatvėje atkurta Vilniaus gatvėje buvusios akcinės bendrovės „Dubysa“ vitrina (žr. 19 pav.). „Dubysoje“ buvo prekiaujama motociklais, dviračiais, rašomosiomis mašinėlėmis, radijo imtuvais ir elektros reikmenimis. Joje buvo ir radijo dirbtuvės, kuriose buvo gaminami vienos, dviejų ir trijų lempų radijo imtuvai „Dubysa“. Detales imtuvams bendrovė užsakydavo iš Vokietijos, o medines dėžutes radijo imtuvams gamino vietinis stalius Sutkus iš Kalniuko rajono. Vienas iš tų imtuvų puikuojasi ir šios ekspozicijos „Dubysos“ vitrinoje. Šalia jo rodomi ir Vakarų Europos firmų „Telefunken“, „Markoni“, „Siera“, „Vefar“ radijo imtuvai ir detalės.

Šiauliuose, kaip ir kituose miestuose ir miesteliuose, buvo gausu žydų prekybininkų. Pagal ikonografiją atkurta Vilniaus ir Vasario 16-osios g. kampe, Pociaus namuose, įsikūrusi viena iš lankomiausių krautuvių – „Brolių Šapiro prekyba“ su juvelyrine ir graviravimo dirbtuve (žr. 20 pav.). Prekiavo laikrodžiais, aukso, sidabro, gintaro, krištolo ir marmuro dirbiniais, virduliais ir optikos dalykais. Juvelyrinėje ir graviravimo dirbtuvėje pagal klientų užsakymus gamino žiedus ir kitus juvelyrinius dirbinius. „Brolių Šapiro“ prekybos vitrinose dėmesio verti sieniniai, staliniai, kišeniniai įvairių Vakarų Europos firmų (Vokietijos „Gustav Becker“, Šveicarijos „Louis Grisel“, „Telephone“, „Peter & Fils Brenets“ ir kt.) laikrodžiai. Tarp jų 2 unikalūs (kišeninis ir sieninis) laikrodžiai, surinkti pačioje brolių Šapiro parduotuvėje su užrašu „Br. Šapiro, Šiauliai“. Žydų kultūros paveldą reprezentuoja 24 dailininko Gerardo Bagdonavičiaus piešiniai žydų istorijos ir kultūros tematika: tušu piešti žydų tipažai („Vilniaus žydo portretas“, „Politikieriai“, „Žydas iš Siesikų“ ir kt.), Kelmės, Užvenčio, Šiaulių sinagogų interjero ir eksterjero piešiniai.

Populiari miestiečių laisvalaikio pramoga buvo kino filmų žiūrėjimas. Šiauliuose veikė notaro Švabinskio ir jo kompaniono Goco valdomas garsusis kino teatras „Kapitol“. Savininkai stengėsi priblokšti žiūrovus kino teatro modernumu ir nuolat diegiamomis naujovėmis. Salėje buvo 450 vietų, gera akustika, tinkamai įrengta scena. Čia šiauliečiai pirmą kartą išvydo ir garsinį filmą. Iki Pirmojo pasaulinio karo ir tarpukariu Šiaulių kino teatruose ne tik demonstruodavo kiną, čia vyko įvairūs renginiai: profesionalaus teatro ir mėgėjų vaidinimai, švenčių minėjimai. Šių renginių afišos kabo „Kapitol“ kino teatro salėje.

Kino salėje eksponuojamas projektorius su priedais, pagamintas Vokietijoje XX a. 2 dešimt (žr. 21 pav.). Jį pardavė kino prekybos namai „Grass u[nd]. Worff“ Berlyne. Šiuo projektoriumi iki 1924 m. buvo rodomi begarsiai filmai Šiaulių „Fantazijos“ kino teatre (vėliau – Liaudies namai).