Lankytojams

Atgal

Šiuo metu veikiančios parodos




Chaimo Frenkelio vila-muziejus (Vilniaus g. 74, Šiauliai)

Paroda „Litvakų dailininkai Paryžiuje“

Nuo 2024 m. sausio 25 d.  iki 2024 m. birželio 3 d. Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje eksponuojama paroda „Litvakų dailininkai Paryžiuje“. Praėjusiais metais ši paroda, kurios kuratorė – dr. Vilma Gradinskaitė, buvo eksponuojama Vilniuje, Vytauto Kasiulio dailės muziejuje. Čia pirmą kartą Baltijos šalyse taip išsamiai buvo pažvelgta į Lietuvos žydų dailininkų, emigravusių į Paryžių, kūrybą. Šiauliuose mažesne apimtimi pristatoma paroda pasakoja apie litvakų dailininkų migracijos bangas į Prancūziją, jų štetlišką pasaulėžiūrą, siekius, laimėjimus, Tėvynės ilgesį.

XX a. pradžioje Paryžiaus menininkų gretas papildė daug žydų, atvykusių ne tik iš Europos didmiesčių, bet ir iš Rusijos imperijos štetlų – miestelių, kuriuose didžiąją gyventojų dalį sudarė žydai. Liberaliame meno vertybių ir naujų tendencijų kupiname Paryžiuje jauni menininkai drąsiai žengė meno keliu, čia išgarsėjo ir suformavo unikalų modernaus meno reiškinį – École de Paris – Paryžiaus mokyklą ir prancūzų ekspresionizmo kryptį, kartais dar vadinamą prancūzų-žydų ekspresionizmu.

Dailininkai stebėjo ir įamžino juos supantį gyvenimą čia ir dabar: apylinkių peizažus ir miestų skverus, linksmybes kavinėse, turgaus šurmulį, karuselių ir cirko spindesį, kasdienes buitines detales, gėles ir kt. Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, Paryžiaus mokyklai atstovavo apie 60 litvakų iš Rytų Europos ir daugiau nei 150 žydų dailininkų iš viso pasaulio.

Parodoje pristatomi menininkų Marko Antokolskio, Arbit Blato, Makso Bando, brolių Mišelio ir Viktoro Brenerių, Iljos Gincburgo, Mišelio Kikoino, Pinchaus Kremenio, Žako Lipšico, Manė-Kaco, Jokūbo Mesenbliumo, Lazario Segalo, Boriso Šaco Viljamo Zoracho kūriniai.

Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje lankytojai išvys, ko gero, patį žinomiausią Viktoro Brenerio (1871–1924) kūrinį – JAV vieno cento nominalo monetą, skirtą A. Linkolno gimimo 100-osioms metinėms. Tai seniausiai naudojamas dizainas JAV monetų kalyklos istorijoje.

Parodoje eksponuojamas Mišelio Kikoino (1892–1968) tapybos darbas „Autoportretas“, padovanotas Mišeliui Breneriui (1885–1969). Jo sūnus Josefas Breneris šį paveikslą kartu su tėvo sukurtomis bronzinėmis skulptūromis padovanojo Šeduvos žydų istorijos muziejui „Dingęs štetlas“.

Vienas iš įdomesnių eksponatų parodoje – dailininko Boriso Šaco (1867–1932) dvipusis paveikslas „Žydų išminčius. Bijūnų ir alyvų puokštė“. Tokie kūriniai parodose nėra dažni.

Parodoje eksponuojami kūriniai iš Lietuvos nacionalinio dailės, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejų, Šeduvos žydų istorijos muziejaus „Dingęs štetlas“ ir privačių meno institucijų: Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“, Tumo galerijos (Martynas Tinfavičius) bei privačių Egidijaus Žvirblio, Algirdo Petraičio (ARS VIA aukcionas) kolekcijų. Privačių kolekcininkų dėka paroda papildyta kūriniais, surastais ir atgabentais iš įvairių pasaulio šalių, kuriuose gyveno ir kūrė litvakai.

Vytauto Kasiulio dailės muziejaus parodų kuratorės, litvakų dailės tyrinėtojos dr. Vilmos Gradinskaitės sudarytas trikalbis katalogas „Litvakų dailininkai Paryžiuje / Les artistes litvaks à Paris / Litvak Artists in Paris“ Lietuvos muziejų asociacijos Metų muziejininkų apdovanojimuose buvo paskelbtas 2023-ųjų metų leidiniu. Pavasariop šiauliečiai bus pakviesti į susitikimą su parodos kuratore ir katalogo sudarytoja dr. Vilma Gradinskaite. 

Organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejus, partneris – Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.

Informaciją teikia Šiaulių „Aušros“ muziejaus Dailės skyriaus vedėja Jūratė Kaučikaitė tel.  (8 41) 43 96 75.


Fotografijos muziejus (Vilniaus g. 140, Šiauliai)

Raimundo Urbono paroda „Gyvenimas po stalu“

Raimundo Urbono paroda „Gyvenimas po stalu“. Paroda veiks iki 2024 m. birželio 23 d.

„Man ta mano fotografija, aš ją kaip poeziją matau. Tokią labai tylią, nerėkaujančią. Ji nėra padaroma. Ji yra tokia… kaip galima mažą, mažą garsą išgirsti. Pasistengus. Kažkas tokio. Pati tema, ji neleidžia triukšmauti. Tas toks mažas pasaulėlis – gyvenimas po stalu kaip jį pavadinti, toks šešėliuose. Na, ir ant stalo. Jis yra tylus. Tai ir ta fotografinė forma tokia turi būt – tyli.“
(Iš trumpametražio dokumentinio filmo „Sepija“, 1991 m.  Scen. aut. ir rež. A. Lukošiūnienė)

Raimundo Urbono (1963–1999) fotografinis pasaulis – taupus objektų rinkinys, tylus tonas ir žvilgsnį ribojantis langelis, įrėminantis autoriaus minčių piešinį. Autoriui ši medija – stebėjimo įrankis, kažkuria prasme – padidinamasis stiklas, net ir pačius banaliausius daiktus išdidinantis iki tiesos įrodymo. Pasaulį aplink save jis matė ir suvokė būtent taip. Todėl taip rodė jį ir kitiems. Mažuose formatuose saikingai naudodamas raiškos priemones, jis gebėjo sutalpinti stebėtinai daug: mąslų kolegos žvilgsnį, mylimos moters prisilietimą, jaukią namų netvarką ir vietoje nenustygstančią vaikystę. Čia tilpo ir hipavimo kelionės po buvusią Sovietų Sąjungą: naujai pažinti kraštai, seni bičiuliai ir ten pat pastebėtos neįpareigojančios buities detalės. Fragmentuodamas savus ir svetimus gyvenimus, kartais kadrus suporuodamas ir tokiu būdu dar labiau išplėtodamas mintį, R. Urbonas konstravo vientisą istoriją, visada pasakojančią tą patį – apie būties trapumą. Nesvarbu, su kuo ir kur bebūtum.

Šis menininkas nebėgo nei nuo laiko, nei nuo vietų, nei nuo žmonių. Veikiausiai priešingai, jis noriai sugrįždavo prie tų pačių veidų, pokalbių, į tas pačias vietoves. Taip lyg dar kartą pasitikrindamas jau užfiksuotų vizualinių pranešimų tvarumą. Kita vertus, jo nesibaigiantis erdvės ir materijos dialogas niekada neperaugdavo į triukšmingą ginčą. Autoriaus fotografijoje – vien tylus šnabždėjimas, dalijimasis, ramus išsipasakojimas ne tik apie dabartį, bet ir apie tai, kas galėtų vykti ateityje. Sąmoningai išblukintas vaizdas dėvi laiką, prigesina žinojimą ir maskuoja prisiminimus. Jokios režisūros, vien atviras žvilgsnis pa(si)liekant spėlioti – buvo tai, ar dar tik bus?

R. Urbonui būdinga išlaukta fotografija. Jis beveik nenaudojo režisūros, bene svarbiausia jo kūrybinė nuostata – nieko nejudinti. Jam rūpėjo susigyventi su vaizdu nepažeidžiant jo autonomiškumo ir kartu parodyti savo poziciją. Neįmantrūs rakursai, kruopščiai parenkami planai, saikingas fragmentavimas ir kartais – pilkų tonų atsisakymas dėl šiltos sepijos. Tai ir viskas, iš ko jis konstravo savo fotografijos poeziją. Tiek nedaug, bet pakankamai, kad liktų suprastas.

R. Urbonas buvo praeivis. Jis nuolat judino laiką, o laikas neleido sustoti jam. Galbūt dėl šios priežasties jo fotografinis vaizdas visuomet žymi aktyvesnę ar lėtesnę kaitą. Jeigu ne judesį, tai kvėpavimą. Jeigu ne gyvybę, tai likusią jos šilumą. Žvelgiant į fotografijos atspaudus tampa aišku, kad telefono ragelis taip ir liks nepakeltas, durys neuždarytos, o rozetė toliau žiojės juodomis ertmėmis nesulaukusi, ką pamaitinti elektros srove. Atsainus rankos mostas nuveja žvilgsnį į išdilintą šviesą. Jau nebesvarbu, ką ji išdegino, kas buvo prieš tai. Užfiksuota akimirka – tik tarpinė būsena, ėjimas, prasidėjęs kažkada ir dar nepasibaigęs. Tai – tik atskiras vyksmo segmentas. Autorius kviečia žiūrėti, bet neįpareigoja matyti. Jis kviečia klausytis, bet nebūtina girdėti. Jo konstruojamame pasaulyje gali dalyvauti likdamas nuošalyje.

Menotyrininkė Danguolė Ruškienė


Venclauskių namai-muziejus (Vytauto g. 89, Šiauliai)

Paroda „Tegul sklinda tautoje Vlado Pūtvio idėjos“
2023 m. spalio 6 d. sukanka 150 metų, kai Rygoje, dvarininkų Rapolo Putvinskio ir Idalijos Broel-Pliaterytės šeimoje gimė Vladas Putvinskis-Pūtvis (1873–1929). Ši asmenybė paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, kaip visuomenės veikėjas, lietuvybės puoselėtojas, knygnešys, žuvininkystės vystytojas, rašytojas, Lietuvos šaulių sąjungos kūrėjas ir vadas. LR Seimas šiuos metus paskelbė V. Putvinskio-Pūtvio metais.

Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas didžiulis Putvinskių šeimos archyvas, kuris yra įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Tad paroda – neeilinė galimybė susipažinti su šiuo išskirtiniu archyvu. Beveik penkiasdešimt metų slėptas po žeme, išlikęs, atrodytų, neįmanomomis aplinkybėmis, archyvas šiandien tarsi simbolizuoja atminties galią. 1940–1944 m. šį archyvą Putvinskių šeimos nariai paslėpė su viltimi, kad jis bus išsaugotas vėl atgimsiančiai nepriklausomai Lietuvai. Archyve rasta knyga su V. Putvinskio-Pūtvio dukros Sofijos įrašu: „Kai vėl atgys Nepriklausoma, brangus broli lietuvi, kurs surasi šiuos suslėptus dokumentus, 
panaudok juos, kad išpopuliarinti Tautoje Vlado Pūtvio idėjas“. Viltys išsipildė – Lietuva atgimė, archyvas buvo surastas, o jame slėpti V. Putvinskio-Pūtvio rankraščiai šiandien skleidžia jo idėjas, kalba apie jo siekius ir įvairiapusę veiklą, perteikia jo epochos vertybes, kalba apie nepriklausomą Lietuvą ir ją kūrusius žmones. Laiko, drėgmės, aplinkos sąlygų išblukintos, pažeistos, tačiau išlikusios vertybės tik sustiprina įspūdį apie trapią, o kartu ir nesunaikinamą atmintį. Sofijos Pūtvytės įrašas tapo parodos koncepcijos pagrindu ir buvo panaudotas parodos pavadinime.

Muziejaus parengta paroda pasakoja apie V. Putvinskį-Pūtvį ir jo šeimą, artimuosius, bendražygius, jų gyvenimą, veiklą. Parodoje atskleidžiama daugialypė V. Putvinskio-Pūtvio asmenybė, parodant jį gyvenamojo laikotarpio kontekste. Jo asmenyje tarsi susijungia kelios epochos, kai dvarininkas, kilęs iš lenkiškosios tradicijos šeimos, apsisprendžia būti lietuviu ir drąsiai imasi iniciatyvų, keičiančių ne tik savo, bet ir aplinkinių gyvenimus.
Paroda veiks: 2023 m. spalio 13 d. – 2024 m. balandžio 21 d.