Projektas „Žaliūkių medinio vėjo malūno restauravimas ir pritaikymas visuomenės reikmėms“

2011 m. kovo mėn. šiauliečiai pakviesti į naują kultūrinio laisvalaikio erdvę – Žaliūkių malūnininko sodybą, esančią miesto pietinėje dalyje prie Architektų gatvės. Jau seniai pravažiuojančiųjų dėmesį traukė čia verdantis gyvenimas – 2,5 metų vyko intensyvūs malūno restauravimo ir malūnininko trobos atstatymo darbai. Sausio mėnesį baigtas Šiaulių „Aušros“ muziejaus projektas „Žaliūkių medinio vėjo malūno restauravimas ir pritaikymas visuomenės reikmėms“. Projekto vykdytojai – vadovas Raimundas Balza, finansininkė Danguolė Pupinienė ir Edita Rudminaitė, atsakinga už projekto stebėseną, visuomenei pristato konkrečius projekto rezultatus.

Restauruotas Žaliūkių vėjo malūnas yra vienintelis išlikęs ir saugomas medinės architektūros technikos paveldo objektas Šiauliuose ir pirmasis Lietuvoje grūdų apdirbimo istorijos muziejus. Buvusiame Žaliūkių kaime Lietuvos vokiečio Gustavo Danielio tėvo pastatytas ir per 130 savo gyvavimo metų skaičiuojantis vėjo malūnas ir jo grūdų malimo technologinė įranga iki restauravimo atrodė apgailėtinai. Nors malūno būkle pagal išgales buvo rūpinamasi, išsaugota visa įranga, tačiau medinio malūno nykimo procesų nepavyko sustabdyti. 2004 m. Žaliūkių vėjo malūnas pripažintas avarinės būklės. 2008 metais malūnui išsaugoti buvo gauta parama iš Norvegijos finansinio mechanizmo ir valstybės biudžeto lėšų. Vykdant projektą įsisavinta beveik 2,2 milijono litų.

Restauruotame Žaliūkių vėjo malūne pasitiks atnaujinta ekspozicija, muziejininkas-malūnininkas supažindins lankytojus su sudėtinga malūno įranga ir grūdų malimo procesu. Smalsuoliai sužinos visus įrangos pavadinimus ir liaudiškus jų vedinius: statvolį su žvaigždiniu krumpliaračiu, sparninį veleną, sparninį krumpliaratį, kūginį krumpliaratį – „šulratį", juostinį stabdį, sparnų stabdymo mechanizmą – „mešką", girnas, girnų kubilus ir „ausis", girnų pakėlimo svertinį mechanizmą – „žirkles", miltų byrėjimo įrengimus – „rankoves" arba „aulus", kepurės pasukimo įrangą – „ožiuką" ir kt. Visi technologiniai įrengimai per keturis aukštus yra tarpusavyje susiję ir, vėjui padedant, mala grūdus.

Žaliūkių vėjo malūno kepurė turi visą kepurės sukimo mechanizmą, tačiau dėl šalia nutiestos aukštos įtampos linijos, pasukus kepurę, sparnai gali kliudyti elektros laidus, todėl malūnas gali malti tik pučiant vakarų vėjui. Esant palankiam vėjui, įprastai malimo procesas prasideda ketvirtame aukšte atleidus sparnų stabdymo mechanizmą „mešką" ir kartimi išjudinus arba įsukus sparnus. Į malūną atvežti grūdai iš pirmo aukšto maišų pakėlimo mechanizmu per angą pakeliami į trečią aukštą. Čia grūdai pasveriami ir supilami į piltuvus – „kašes". Pro angą grūdai subyra į antrame aukšte sukamas girnas. Girnos grūdus sumala, o miltai pro girnų angą byra į pirmąjį aukštą per medines rankoves – „aulus" – į užkabintus maišus. Atrodo, viskas paprasta, tačiau ypatinga ir vertinga yra tai, kad kiekvienas malūnas turi tik jam vienam sukonstruotą technologinę įrangą. Kitos tokios pačios nėra, kaip nėra ir dviejų vienodų malūnų. Malūnų konstrukcijos ir įrenginiai liudija meistrų nagingumą, sugebėjimą suderinti funkcinę jo paskirtį su praktiškumu bei ekonomiškumu.

Šiandien Žaliūkių malūno įrengimai dar „miega". Muziejininkai tikisi malūną prikelti, duoti jam darbo, tačiau pirmasis bandymas atkurti tvirtus malūno sparnus nepasisekė. Pagal autentišką ikonografinę medžiagą atstatytų vėjo sparnų konstrukcija neatlaikė pernykščio rugpjūčio liūčių ir gūsingų vėjų. Akivaizdu, kad nebėra senosios meistrų kartos, išmanančios vėjo malūnų konstrukcijas ir jų technologinę įrangą. Vietos meistrų tradicija – perduoti iš kartos į kartą vėjo malūnų statybos ir jų veikimo priežiūros patirtį – šiandien yra nutrūkusi. Naujoji specialistų karta, architektai, inžinieriai neturi pakankamai medinių vėjo malūnų technologinės įrangos atstatymo žinių ir ypač – projektavimo patirties, kadangi tai yra specifinė veikla. Stiprių vėjų neatlaikė ir anksčiau restauruotų Kleboniškių ir Paežerių (Radviliškio r.) vėjo malūnų sparnų konstrukcijos. Tikimasi, kad surasti sparnų techniniai sprendimai jau pavasarį leis Žaliūkių vėjo malūnui sukti tvirtesnius sparnus.

Šalia malūno stovėjo dviejų galų malūnininko namas. Gaila, jis neišliko – miestui plečiantis ir tiesiant Architektų gatvę, buvo nugriautas. Vis dėlto kad ir ne tiksliai toje pačioje vietoje 2010 metais jis buvo atstatytas. Atkurti pastatą leido išlikusi Žaliūkių malūnininko gyvenamojo namo fotografija ir Radviliškio rajone, Mockiškio kaime surastas labai panašus malūnininko namas, kurio tūris, fasadų, durų ir langų angų išdėstymas beveik analogiški Žaliūkių malūnininko namui. Pastato skardinė stogo danga pasirinkta siekiant atskleisti bei išsaugoti tradicines statybos amato technologijas ir medžiagas. Statinys savo išore primena XIX–XX amžius ir reprezentuoja vieną iš to laikotarpio kaimiškos sodybos pastatų. Muziejininkai, siekdami sugrąžinti tikrąjį valstiečių gyvenimą liudijančius senuosius pavadinimus, atstatytą pastatą pavadino Malūnininko troba.

Pirmasis trobos aukštas skirtas lankytojams, o antrasis – muziejaus reikmėms. Pastatas išplanuotas pagal tradicinio dvigalio gyvenamojo namo patalpų išdėstymo principą – viename gale įrengta seklyčia, kitame – gryčia. Seklyčia pritaikyta konferencijoms, susirinkimams ir pan. reikmėms, o gryčioje įrengta edukacinė patalpa su duonkepe – lankytojai galės stebėti, kaip kepama duona, o iškeptos – paragauti. Raiškūs kaimiškos gryčios interjero akcentai – etnografiniai baldai: didelis stalas ir suolai. Antrame aukšte įrengtos dvi mansardos, pritaikytos muziejaus poreikiams. Mansardos atspindi XX a. vidurio krašto architektūros tradicijas. Tiek Žaliūkių malūnas, tiek malūnininko troba pritaikyti ir neįgaliesiems: į pirmuosius pastatų aukštus jie lengvai pateks įrengtu prievažu.

Senoji lietuvių architektūra visuomet suvokiama sodybos kontekste. Sodyba yra pagrindinė šeimos gyvenimo vieta, stabilus ūkio vienetas. Sodybą įprastai sudaro darni pastatų (gryčia, klėtis, tvartas, klojimas, pirtis), želdinių (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai), kiemo erdvių (vidinis ir išorinis) ir mažosios architektūros (kryžius, koplytstulpis, tvora, vartai, šulinys, suoliukai) formų visuma, atspindinti regiono žmonių gyvenseną ir jos specifiką. Sodyba yra lietuvių etninės kultūros pagrindas. Šiuo metu atotrūkis tarp etninės ir miesto kultūros vis didėja, tad autentiškos kultūros poreikis auga. Žaliūkių vėjo malūnas, atstatytas malūnininko namas, šulinys, suoliukas, tvora – visa juos supanti aplinka sudaro darnų infrastruktūros vienetą – Žaliūkių malūnininko sodybą. Laikui bėgant, didžiulį sodybos plotą (1,2 ha) užpildys ne tik gėlynai, sodas, bet ir medinės skulptūros, žaidimų erdvės, supynės, lipynės ir kiti statiniai.

Žaliūkių malūnininko sodybai jaukumo suteiks joje vykdoma etnokultūrinė veikla. Muziejuje rengiama interaktyvių pramogų ir kultūrinio laisvalaikio renginių programa Lankytojai drauge su malūnininku galės apžiūrėti vėjo malūno ekspoziciją. Vaikai, moksleiviai, šeimos, turistų grupės bus kviečiami į įvairius edukacinius tradicinių amatų užsiėmimus ne tik malūnininko troboje, bet ir lauke. Muziejininkai ves duonos kepimo ir duonos istorijos, juostų audimo, senųjų tradicinių karpinių, vilnos vėlimo pradmenų, lyginimo kočėlais ir rumbėmis užsiėmimus. Kiek vėliau, įsibėgėjus veiklai, bus mokoma lipdyti bei žiesti puodus, iš vytelių, šiaudelių pasigaminti žaislų, vašku dažyti margučius, iš molio ir iš karklo žievės pasidaryti švilpukus ir daugybės kitų įdomių dalykų. Lankytojai susipažins su tradicinių amatų technologijomis, patys mėgins pasigaminti daiktų senoviniais būdais. Laisvalaikį etnografinėje sodyboje paįvairins galimybė įsitraukti į tradicinių liaudies žaidimų varžytuves. Vaikai išmoks seniausių tradicinių lietuvių žaidimų – „Ripkos", „Kiaulės varymo į dvarą" ir pan. Balandžio mėnesį numatyta ir pirmoji paroda iš Šiaulių „Aušros" muziejaus rinkinių „Duonos istorija", pasakojanti lietuviškos duonos kelią nuo grūdų sumalimo iki duonos valgymo, nuo archeologinių laikų iki dabarties. Po ketverių metų pertraukos birželio mėnesį prie Žaliūkių malūno vėl bus surengtos didžiulio šiauliečių dėmesio susilaukusios Senųjų amatų dienos. Atviroje teritorijoje prie malūno vyks ir kiti lauko renginiai, kalendorinės šventės, kūrybinės dirbtuvės ir plenerai.

Šis projektas žymiai sustiprino etnokultūrinei veiklai – kasdieniniam muziejininkų darbui ir įvairiems renginiams – reikalingą įrangą. Įsigyti du kompiuteriai, projektorius, spausdintuvas, darbo baldai, etnografiniai baldai, mobili lauko scena su įgarsinimo ir apšvietimo įranga, žolės pjovimo ir sniego valymo įranga. Įrengta sodybos lauko apšvietimo sistema, o abu svarbiausi sodybos pastatai apšviesti specialiais prožektoriais.

Restauruotas Žaliūkių vėjo malūnas su autentiškais vidaus įrengimais, malūnininko troba bei sutvarkyta teritorija yra unikali bei patraukli vieta, galinti sutalpinti tūkstančius lankytojų. Neabejotina, kad sodyboje vykdomos edukacinės programos, ekskursijos, organizuojamos tradicinės šventės bei renginiai pritrauks gausų lankytojų būrį, pagyvins miesto kultūrinį gyvenimą. Sodyba taps ir vienu patraukliausių Šiaulių miesto turizmo objektu, tradicinių amatų puoselėjimo židiniu. Profesionaliai ir patraukliai plėtojama etnokultūrinė veikla daugeliui žmonių leis giliau pažinti Šiaulių miesto ir krašto kultūros paveldą, suvokti jo vertę. Etninės architektūros paveldas atgims naujam gyvenimui, o tradicinė kultūra taps pažinimo šaltiniu ateinančioms kartoms.

Informaciją teikia projekto vadovas, Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza.

Projektavimo darbus ir projekto autorinę priežiūrą vykdė UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas" architektė, projekto vadovė Saulutė Domanskienė. Techninę projekto priežiūrą vykdė vadovas Jaunius Kavaliauskas. Konsultacijas praktiniais tradicinių statybos technologijų klausimais teikė Egidijus Prascevičius. Restauravimo ir statybos darbus vykdė UAB „Meba". Galimybių studiją parengė Fotografijos skyriaus vedėja Vilija Ulinskytė-Balzienė.

Kontaktai

Raimundas Balza, projekto vadovas, tel. (8 41) 52 43 90

Edita Rudminaitė, atsakinga už projekto stebėseną, tel. (8 41) 52 69 30

Danguolė Pupinienė, projekto finansininkė, tel. (8 41) 52 43 88

Šiaulių „Aušros“ muziejus
Vytauto g. 89, LT-77155 Šiauliai
Faks. (8 41) 52 69 33
El. p. info@ausrosmuziejus.lt, malunas@ausrosmuziejus.lt
www.ausrosmuziejus.lt

Žaliūkių malūnas
Architektų g. 73, LT 78170 Šiauliai

Plačiau apie projektą galima paskaityti paspaudus šias nuorodas:

http://www.zebra.lt/lt/video/ir-vel-moja-sparnais-trump.filmas.html

http://www.muziejai.lt/Siauliai/zaliukiu_rest.htm;

http://www.siauliaiplius.lt/article/articlearchiveview/244/2008/09/26;

http://www.infosiauliai.lt/article/articleview/10243/1/54/;

http://www.musupaveldas.lt/lt/main/naujienos?id=96185;

http://www.kontrastai.lt/?p=13515#more-13515;

http://www.infosiauliai.lt/article/articleview/23794/1/61?linkyear=2009&linkmonth=1;